Visi tikri žvejai renkasi čia.
Neskubėdamas, kontroliuodamas kiekvieną žingsnį, per rasotą žolę prieinu kuo arčiau. Žuvis vėl pūkšteli. Kadangi šiame upelyje, be upėtakių, kitų žuvų nėra, nekyla ir abejonių. Įsispraudžiu į nedidelę properšą tarp žilvičių ir ruošiuosi užmesti muselę. Upėtakis vėl bulkteli, nuvilnija ratilai. pliaukšteli. Be jokios abejonės, jis medžioja nuo žolynų į vandenį krintančius vabzdžius.
Oriausia dvikova
Tikriausiai nėra nieko nuostabiau už akimirką, kai susitinki su žuvimi, kuri pagal visus klasikinius dėsnius maitinasi vandens paviršiuje. Tai – šansas susikauti su stipriu varžovu naudojant paties ploniausio valo pavadėlį ir patį sportiškiausią įrankį – muselinę meškerę. Dar Ernestas Hemingvėjus teigė, jog nėra nieko nuostabiau už tokią upėtakių žūklę.
Bet dabar prieš akis konkretus uždavinys – siauroje erdvėje tiksliai užmesti dirbtinę muselę, kurią net menkiausias vėjo dvelktelėjimas gali nunešti į krūmų šakas. Antra – parinkti tokią muselę, kuri šiandien įrašyta pirmu numeriu į žvaigždžuvės valgiaraštį. Tad uždavinys ne toks paprastas, kaip kad išdėstytas popieriuje atrodo. Tai lygtis mažų mažiausiai su dviem nežinomaisiais.
Masalo paieška
Pirmosios trys muselės praplaukė upėtakio panosėje neliestos. Imu žvalgytis, kokie vabzdžiai šiandien skraido, kokie sutūpę ant lapų apatinės pusės. Dauguma jų – rusvi. Tad išsegu iš masalinės pado rusvą muselę, vadinamą „sage“, ir bandau užmesti taip, kad ji praplauktų po pat svyrančia palei vandenį žolyno keke. Ketvirtas bandymas pagaliau pavyksta. Upėtakis šoka iš duburėlio prie masalo ir meškerės galas žaibiškai sulinksta, kai žuvis energingai užsikirtusi bando nerti atgal į slėptuvę.
Tačiau lankstus meškerykotis slopina žuvies šuolius – ji pailsta. Pritraukiu upėtakį arčiau kranto ir jau aiškiai matau, kad upėtakis per mažas, netelpa į standartą. Atsargiai išlaisvinu jį nuo kabliuko, ir žvaigždžuvė, tingiai judindama pelekus, priglunda prie dugno. Pro skaidrų vandenį gerai ją matau. Pailsėjusi ji vienu šuoliu dingsta man iš akių...
Paleisti – tauru
Kadangi jau buvo paminėtos žūklės taisyklės, būtų pravartu priminti, kad dabar kalendoriuje – paskutinė šiemet upėtakių žūklės savaitė. Nuo spalio 1d. prasideda šių taurių žuvų, taip pat lašišų ir šlakių nerštas. Gaudyti jas bus draudžiama iki kitų metų. Upėtakis – geidžiamas laimikis. Prestižinis, nes jų žūklė sudėtinga ir reikalauja daug patirties.
Pati sportiškiausia upėtakių žūklė, kaip jau minėta, – museline meškere. Jai kiek nusileidžia meškeriojimas spiningu. Ir jau visai nesportiška gaudyti plūdine meškere arba dugnine. Tuo labiau, kad šiais būdais mūsų šalyje gaudyti upėtakius neleidžiama. Tik dirbtinis masalas, o tai reiškia, kad pasirinkimas nedidelis – spiningas arba muselinė. Tauriųjų žuvų Lietuvoje nėra tiek daug, kad jas galėtum gaudyti be apribojimų. Per dieną leidžiama sugauti ne daugiau kaip tris upėtakius. Ir ne trumpesnius kaip 30 cm. Todėl patartina iškart nusiteikti, kad mažos žuvys keliaus atgal į vandenį, o taip pat ir kiekvienas sugautas stambus upėtakis, jei dienos norma jau bus įvykdyta. Būna tokių „auksinių“ dienų, kurias meškeriotojai paskui prisimena visą gyvenimą. Kimba upėtakiai vienas po kito, bet tikro meškeriotojo godulys nenugalės.
Kodėl upėtakius galima gaudyti tik dirbtiniais masalais? Išskaičiavimas labai paprastas: jų žuvis giliai nepraryja, kabliukas paprastai įsikerta tik į lūpą. Jei upėtakis mažesnis, nei leidžiama imti pagal taisykles, kabliuką nesunku išsegti ir beveik nesužeistą žuvį paleisti. O štai sliekas atsiduria giliai viduriuose ir mažytis upėtakis, kuris yra ne kiek ne mažiau atkaklus medžiotojas nei jo vyresnysis kilograminis brolis – jau pasmerktas. Upėtakių meškeriojimui kraštuose su šimtametėmis tausojančiomis žuvų išteklius tradicijomis, pavyzdžiui, Anglijoje, Kanadoje naudojami kabliukai be užkartėlių, vadinamieji „barbless“, o spiningo masalus leidžiama apsodinti tik vienšakiais kabliukais. Jei žuvies neimsi, užtenka atleisti valą ir ji pati išsilaisvina nuo tokio kabliuko.
Nerštas – upių ateitis. Ypač tų, kuriose neršia puošnūs upėtakiai, verčiau pasirenkantys mirtį nei stovintį vandenį. Pagalvokime apie tai, kai stovėsime prie žaižaruojančių rudens lapų nužertos upės ir regėsime vestuvinius žvaigždžuvių šokius.
