Dėsningumo patvirtinimas
Po poros valandų intensyvaus įvairių spiningo masalų bandymo, tampa aišku, kad mūsų pasirinkto šios dienos žūklei sėkliaus zonoje aktyvių plėšriųjų žuvų nėra. Tada kyla idėja panaudoti giliai neriantį vilioką. Kai masalas, energingai pasukus ritę, pasiekia priedugnę, spiningas virpteli nuo masalo stuktelėjimo į gruntą. Tuo metu reikia nustoti sukti ritės rankenėlę. Pauzė turi trukti 4–5 sekundes. Jos metu viliokas, sūpuodamasis ir šiek tiek vinguriuodamas, kyla nuo dugno. Paskui vėl kelis kartus apsukama ritės rankenėlė. Kita pauzė.
Tokiu būdu viliokas plukdomas, kol atsiduria paviršiuje. Žinoma, jei jo, kaip šį kartą, ketvirtosios pauzės metu negriebia lydeka. Po ilgo nekibimo lydekos ataka labai netikėta, todėl absoliučiai instinktyviai pakertu ir prasideda dvikova. Patikėkite iš didelės gelmės pumpuoti stambią lydeką, iš visų jėgų bandančią atsikratyti vilioko trišakių, labai emocionalus dalykas. Pagaliau užsispyrėlę pavyksta nuvarginti ir ji išsitiesia visu metriniu ūgiu šalia valties borto. Ši netikėta sėkmė gali pasirodyti atsitiktinė, tačiau ji patvirtina prielaidą, kad vidurvasarį stambių lydekų kibimas didelėje gelmėje daugiau dėsningumas, o ne malonus atsitiktinumas, nes biologinis būtinumas nuveja jas į gelmę, kur yra komfortiškesnės gyvenimo sąlygos.
Žinoma, galima prisitaikyti prie plėšrųjų žuvų gyvenimo grafiko ir gaudyti jas ankstyvais rytais ar prieš saulės laidą, tačiau kibimo periodai būna labai trumpi, todėl spiningininkams tampa aktualu turėti masalų, kuriais visą parą plėšrūnus galima pasiekti jų pamėgtoje vėsioje gelmėje.
Reikalingi specialūs masalai
Vidurvasarį taip pat, kaip ir vėlyvą rudenį, spiningininkas privalo žūkladėžėje turėti sugebančių panerti į didelę gelmę viliokų. Žinoma, galima ir standartinius viliokus nugramzdinti į reikiamą gelmę, tačiau prireiks sudėtingų „downrigger“ įrenginių ar specialių nardiklių. Antra, jais standartinį vilioką galima į gelmę nugramzdinti tik velkiaujant, o tokiose situacijose, kaip anksčiau paminėta, be eiklių narūnų neišsiversite. Žinoma, galima prisitaikyti prie plėšrųjų žuvų gyvenimo grafiko ir gaudyti jas ankstyvais rytais ar prieš saulės laidą, tačiau kibimo periodai būna labai trumpi, todėl spiningininkams tampa aktualu turėti masalų, kuriais visą parą plėšrūnus galima pasiekti jų pamėgtoje vėsioje gelmėje.
Koks turi būti viliokas, galintis aplankyti gelmėje esančias nuošaliausias lydekų, ešerių, šamų ir sterkų slėptuves? Tai 12–18 cm narūnas, kurio masė taip pat nemaža – per 20 g. Toks „kalibras“ – idealiai atitinka lydekų gelmėje medžiojamų masalinių žuvelių „ūgį“. Tačiau svarbiausias giliai paneriančio vilioko elementas – ilgas liežuvis, į korpusą įklijuotas smailiu kampu. Kuo tas kampas smailesnis, tuo viliokas giliau neria. Ypatingi modeliai be papildomų svarelių gali pasiekti 15 m gelmę. To visiškai pakanka, kad masalas atsidurtų vėsaus vandens zonoje, kur dabar medžioja stambios lydekos. Vilioko liežuvėlio plotis – dalykas antraeilis, nes jis lemia masalo žaismo ypatumus. Viliokai su plačiais liežuviais pasižymi agresyviu žaismu ir skleidžia labai stiprius virpesius.
Spiningavimo ypatumai
Tokios narūno savybės leidžia jį panaudoti dvejopai: viliokas – puikus spiningininko pagalbininkas viliojant plėšrias žuvis upių ir ežerų duburiuose, susiformavusiuose už dambų, seklumų bei slenksčių, nes masalas labai staigiai paneria 3–4 m ir atsiduria priedugnėje lydekų, sterkų ar ešerių akiratyje. Tokiam spiningavimo stiliui ypač parankus specialaus vilioko gebėjimas nerti beveik statmenai.
Antroji versija – velkiavimas 10–12 m zonoje, nes toks viliokas, plukdomas 30–40 m atstumu nuo valties, paneria 9 m. Tokiu modeliu rekomenduojama velkiauti, įjungus lėčiausią variklio eigą, nes masalo žaismas labai agresyvus ir pamažu plukdomo vilioko keliamų virpesių „aido“ visiškai pakanka išprovokuoti lydekos ataką. Kita vertus, lėtapėdžio masalo patrauklumas, plėšrūno akimis, daug didesnis. Tokiam nuoseklaus velkiavimo stiliumi pasižyminčiam lydekų gaudymui šio tipo viliokas vasarą tiesiog nepamainomas.
Vėsaus vandens zona – ne tik duburiai, sėklių papėdė ar į gelmę nyrančių šlaitų apatinė dalis, bet ir vandens sluoksniai, esantys 12–18 metrų gelmėje. Vasarą gelmė žemiau minėtos ribos – seliavų karalija. Šios daugelio plėšriųjų žuvų, o ypač lydekų ir ešerių, gastronominiu požiūriu labai patrauklios žuvys – taip pat šaltamėgės. Todėl stambių lydekų ir ešerių medžioklės zona driekiasi ne tik priedugnėje, bet ir vandens storymėje. Čia veiksmingausias plėšriųjų žuvų gaudymo būdas – velkė. Jis parankus dar ir tuo, kad galima panaudoti tiek vidutinio dydžio, tiek masyvius viliokus, kurie suvilioja plėšrūnus galimybe pastverti stambų kąsnį.
Vidurvasarį vėsaus vandens zonos dažnai susidaro palei stačius ežerų šlaitus, staigiai nyrančius į 5–8 m gelmę. Tokiose vietose taip pat patruliuoja įvairūs plėšrūnai, tykantys iš seklesnių vandenų atklystančių aukų. Šiuo metu į tokias zonas pakliūva ne tik ūgtelėjęs šiumetukų mailius, bet jose rodosi ir vėžiai, išeinantys į jas ganytis. Vėžių aktyvumas nelieka nepastebėtas – stambūs ešeriai ima planingai ieškoti akistatų su vėžiais. Tad pravartu žūkladėžėje turėti modelį, kuris galbūt ir ne visiškai tiksli vėžio kopija, bet kurio siluetas primena vėžį.
