Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Populiariausia meškeriojimo vieta – Danės žiotys (3)

Dažniausiai Danės žiotyse sumeškeriojamas laimikis - kuoja
Dažniausiai Danės žiotyse sumeškeriojamas laimikis - kuoja
Šaltinis: 15min
0
A A

Dažniausias uostamiesčio meškeriotojų, gaudančių žuvis Danės žiotyse, laimikis – kuoja. Šių žuvų apstu Kuršių mariose, kur jos užauga gana stambios, todėl jų nestinga ir upėse, įtekančiose į marias. Nors kuojų meškeriojimas Danės žiotyse – daug kuo panašus į šių žuvų meškeriojimą kontinentiniuose vandens telkiniuose, tačiau reikia žinoti vietinius ypatumus.

Žūklės naujienos „Facebook“

Neįprasta jaukinti

Galimybe pameškerioti Danės žiotyse susižavi uostamiestyje su šeimomis poilsiaujantys meškeriotojai, nes šią žūklavietę galima pasiekti visada, kai kiti šeimos nariai kuo nors užsiėmę, o tai reiškia, kad visada išvengiama interesų konflikto. Čia dažnai apsilanko komandiruoti į uostamiestį dirbti meškeriotojai. Visi jie iš pradžių stebisi, kad uostamiesčio kolegos ignoruoja masalų, kuriais galima suvilioti kuojas, įvairovę. Net vidurvasarį, kai ežeruose kuojos viliojamos įvairiais augaliniais masalais – perlinėmis kruopomis, tešlos rutuliukais, šutintais kviečiais ir ypač pastaruoju metu išpopuliarėjusiu masalu – kukurūzų grūdais, uostamiesčio meškeriotojai veria ant kabliukų sliekus.

Vienas mano sutiktas ant Danės krantinės meškeriotojas iš Kauno stebėjosi, kad čia kuojos visus metus meškeriojamos vienu masalu – sliekais. Esą, jis jau kelintą savaitę komandiruotas dirbti į Klaipėdą ir iš pradžių bandė kuojas Danės žiotyse vilioti musės lervomis ir jau minėtais augaliniais masalais, manydamas, kad klaipėdiečiai tokie konservatyvūs todėl, kad laikosi vietinių meškeriojimo tradicijų, tačiau po kurio laiko įsitikino, kad jų nuostata paremta kažkokia sunkiai paaiškinama, bet egzistuojančia logika. Galima tik spėlioti, kodėl Danės žiotyse kuojos dažniausiai gardžiuojasi tinkamai pasiūlytu slieku? Tačiau vienas faktas akivaizdus – vietiniai meškeriotojai niekada nenaudoja jauko. Jų nuostata paprasta: jei žuvys susiburs Danės žiotyse, tai jos kibs, o jei nekibs, vadinasi, kaltas netinkamas atmosferos slėgis ar kiti nuo meškeriotojo nepriklausantys veiksniai. Arba paprasčiausiai žuvų nėra.

Man teko Smiltynėje sutikti meškeriotojų iš „Pylos“ klubo, kurie žuvis gaudo klasikiniu būdu – plūdinėmis be ričių, o žuvis prie masalų vilioja tradiciniais jauko rutuliais ir sugauna neblogų laimikių. Tačiau faktas ir tai, kad klaipėdiečiai savais metodais taip pat sumeškerioja stambių kuoju, nors jauko nenaudoja. Meškeriojimo praktika rodo, kad kuojos įvairiuose vandens telkiniuose įpranta prie tokio masalo kaip kukurūzų grūdai, kai jos viliojamos jauku, į kurį įmaišoma šio skanėsto. Gal todėl, kad jaukinti žuvis Danės žiotyse neįprasta, jos ir nestveria kukurūzų grūdų taip noriai, kaip jų giminaitės tai daro ežeruose. Tačiau kodėl vietinės kuojos musės lervą, kuri yra klasikinis kuojų gaudymo masalas mūsų kontinente, dažniausiai išmaino į slieką?

Masalas guli ant dugno

Man teko kalbėti su ichtiologais ir priekrantės žvejais, kurie patvirtina, kad vasarą stambių kuojų būreliai laikosi Baltijos priekrantėje. Mokslininkų nuomone, kuojos, kaip ir kitos karpinės žuvys, migruoja iš marių į jūrą ir grįžta atgal. Suprantama, kad jūroje kukurūzų grūdais jos neužkandžiauja – čia yra kito maisto, kuris dažniausiai – gyvūninės kilmės. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad vietinės kuojos – mėsėdės. Beje, Kuršių mariose jos taip pat maitinasi gyvūninės kilmės maistu, o stambios kuojos ypač mielai ragauja moliuskus – dreisenas. Tad tikriausiai todėl čia sidabrašonėms sliekas – kur kas tikroviškesnis gardumynas nei augaliniai masalai.

Tikriausiai tai – tik viena medalio pusė, o priežasčių yra daugiau, tačiau nė kiek ne mažiau svarbu, kad sliekas – labai parankus masalas, puikiai atitinkantis meškeriojimo sąlygas. Danės žiotyse kuoją dažniausiai galima sugundyti kibti, kai masalas guli ant dugno arba labai lėtai velkasi juo. Tada kuoja masalą stveria ryžtingai, o štai plaukiantį virš dugno, jei ir ragauja, tai įtariai ir dažniausiai tik apčiulpia jį. Tiek kukurūzo grūdas, tiek musės lervos geriausiai vilioja žuvis, kai jos plūduriuoja, o ne guli ant dugno. Sliekas patrauklus būtent gulintis ant dugno ir, matyt, atrodo labai natūraliai, nes Danės tėkmė per potvynius, po liūčių tokio maisto tikriausiai atplukdo pakankamai. Žodžiu, tokia prielaida – visiškai reali, o tai, kad meškeriojimo Kuršių mariose tradicijose neįtvirtinta žuvų viliojimo prie masalo metodika, turbūt, išliko iš to meto, kai žuvų ištekliai buvo gausūs ir jų paprasčiausiai nereikėjo vilioti dirbtinai sukuriamu maisto šaltiniu.  

Slankioji plūdė

Uostamiesčio meškeriotojai kuojas meškerioja plūdinėmis, tačiau naudoja palyginti neilgus meškerykočius. Mano stebėjimų duomenimis, meškerykočius, kurių ilgis – 4 m, retai išvysi Danės žiočių meškeriotojų rankose. Paprastai plūdinių meškerių ilgis – 3-3,3 m. Upės gylis žiotyse vidurvasarį vidutiniškai siekia 3,5 m, tačiau, pūstelėjus vėjams, stabdantiems Kuršmarių tėkmę, jis gali pakilti metru ir daugiau. Todėl čia neišvysi meškeriotojo, kuris nenaudotų slankiųjų plūdžių, kurios leidžia komfortiškai gaudyti žuvis gelmėje iki 10 m. Jei būtų naudojamos paprastos plūdės, kurių padėtis ant valo – fiksuota, tektų naudoti 5-6 m ilgio meškerykočius.

Prieš ketvirtį amžiaus tokie ir buvo naudojami, tačiau tada plūdinės meškerės buvo be ričių, todėl dabar tokie ilgi meškerykočiai nebereikalingi. Be to, jie meškerioti Danės žiotyse nepraktiški, nes čia beveik visada vėjuota, todėl tokią ilgą „kartį“ sunku kelias valandas išlaikyti rankose. Įdomiausia, kad niekas iš vietinių meškeriotojų nenaudoja ir meškerių laikiklių. Manoma, kad, norint tinkamai pakirsti kimbančią žuvį, meškerę reikia laikyti rankose. Todėl meškerė atremiama į suolelį tik norint sutvarkyti jos įrangą ar sukramsnoti sumuštinį. 

Plūdinės meškerės montažas su slankiąja plūde, mano manymu, idealiai atitinka vietos sąlygas, nes leidžia nustatyti tokią plūdės grimzlę, kad masalas gulėtų ant dugno, tačiau ne kaip pakliuvo. Svarbu, kad gulėtų tik pavadėlis su kabliuku. Pavadėlio ilgis būna skirtingas – tai priklauso nuo tėkmės ir vėjo stiprumo – ir svyruoja nuo 15 iki 30 cm. Patartina ant pavadėlio prisegti  0,2-05 g šratelio formos svarelį. Jo masė vėlgi priklauso nuo jau minėtų veiksnių. Meškeriojant ežeruose ir šalies gilumoje tekančiose upėse, pagrindinis svarelių „krūvis“ išdėstomas maždaug pusiaukėlėje tarp plūdės ir dugno, o vietiniai meškeriotojai dažniausiai naudoja vieną stambų slankųjį svarelį ar kelis masyvius „šratus“, kurie tvirtinami šalia pagrindinio valo ir pavadėlio sujungimo vietos. Tai užtikrina, kad pavadėlis būtų gulsčioje padėtyje.

Patirtis rodo, kad metro atstumu nuo pagrindinio svarelio neblogai tvirtinti dar vieną, kuris neleidžia slankiąjai plūdei „nuvažiuoti“ prie pat pavadėlio. Tada, užmetant masalą, labai sumažėja tikimybė, kad pavadėlis apsivynios aplink plūdę. Kai masalas guli ant dugno, kuojos būtinai aptiks jį ir susidomės gardžiu kąsniu. O štai plūdžių čia išvysite naudojant įvairiausių. Žodžiu, ši plūdinės meškerės sąrangos dalis – lyg ir skonio reikalas. Bet patyrusių Danės meškeriotojų arsenale dažniausiai išvysite verpstės formos slankiąsias plūdes su vienodo ilgio kyliais ir antenomis. Tiesa, antenos palyginti su kyliais – storokos. Tokios plūdės lyg ir labiau tiktų meškerioti vandens telkiniuose be tėkmės, tačiau, kai kyla banga, iškart pamatai jų privalumus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min