Žūklė „Facebook'e“ (junlis ir tu)
Valu pasikliauti lengvabūdiška
Nors vis dar pasitaiko spiningininkų, teigiančių, kad net ir pats tobuliausias pavadėlis keičia masalo žaismą, ir ignoruojančių pavojų prarasti masalą, o kartu su juo ir solidų laimikį, tačiau ir jie ilgainiui įsitikina, kad lydekos „dantų“ aštrumas – ne mitas. Dabar išpopuliarėjusius pintus valus lydekos nukerpa vienu krimstelėjimu. Tik ypač stori – 0,40-0,60 mm skersmens valai gali atsispirti lydekos „dantims“, tačiau tai ne valai, o virvelės, kurias naudoti nėra nėra pasmės, nes jos tikrai keičia masalų žaismą. Ypač voblerių.
Vienagysliai valai atsparesni lydekų „dantims“, tačiau ir jie patikimesni – didesnio skersmens (0,28-0,35 mm), tačiau ir tokie valai negarantuoja, kad esate apsidraudęs nuo staigmenų šimtu procentų. Stambi lydeka kartais vienu grybštelėjimu perėžia stipriausią valą ir nusineša patį geriausią masalą. Todėl jau ne pirmą šimtmetį ieškoma priešnuodžio nuo lydekos „dantų“. Toks priešnuodis kol kas sugalvotas vienas – pavadėlis iš atsparios mechaniniam poveikiui medžiagos.
Elastingumas ar atsparumas apkrovoms?
Spiningininkai, gaudantys lydekas vobleriais, paprastai ieško ypač lanksčių ir elastingų pavadėlių. Kur kas mažiau lankstūs pavadėliai reikalingi viliojantiems lydekas masyviomis vartiklėmis, tokiomis kaip klasikinė „Jūra“, sverianti 35 g. Na, o spiningininkai gaudantys lydekas guminukais, renkasi kiek įmanoma plonesnius ir lankstesnius pavadėlius, tačiau ir vieni, ir antri, ir treti beveik be išimčių naudoja pavadėlius pagamintus iš metalo – plieno, o pastaruoju metu – ir iš titano. Tiesa, pavadėliai iš titano, nors ir laikomi favoritais, kol negali nukonkuruoti pavadėlių iš plieno, kurių gamyba – žymiai pigesnė. Antra, nors pavadėliai iš titano gaminami įvairaus storio ir lankstumo, tačiau plieninių pavadėlių pasirinkimas – didesnis. Ypač pastaruoju metu, kai įsisavinta plieninių pavadėlių lydekų gaudymui gamyba iš mikrogijų, kurios suvejamos į sruogas, pasižyminčias beveik tokiu pat elastingumu ir lankstumu kaip neiloninis valas.
Naujos kartos plieniniai pavadėliai – priimtiniausia versija daugeliui spiningininkų, nes jie tenkina įvairiausius poreikius. Paprastai naujos kartos plieniniai pavadėliai vejami iš 7 arba 49 sruogų ir, priklausomai nuo plieno mikrogijų skersmens, atlaiko apkrovas nuo 2 iki 45 kg. Plieniniai pavadėliai savaime atsparūs mechaniniam poveikiui, tačiau, kad jie būtų dar tvirtesni, pavadėliai apvelkami neilono ar kevlaro šarvu. Tokius pavadėlius galima naudoti tiek spininguojant, tiek velkiaujant.
Nasrai nasrams nelygūs
Pavadėlis – tai atkarpa lydekos dantims neįveikiamos gijos, jungianti valą su masalu – blizge, sukriuke, vobleriu, galvakabliu ar montažu negyvai žuvelei plukdyti. Po atsparumo apkrovoms ir mechaniniam poveikiui svarbiausias pavadėlio parametras – ilgis.Pavadėlio ilgis gali būti nuo 5 cm iki pusės metro ar net ilgesnis. Nelygu kokiais masalais, kokio dydžio žuvys ir kokiu būdu meškeriojamos. Paprastai dauguma meškeriotojų naudoja 15, 20 ir 25 centimetrų ilgio pavadėlius. Tai lemia aplinkybė, kad dauguma sugaunamų lydekų būna 40-65 centimetrų ilgio ir sveria nuo pusės iki dviejų kilogramų. Tokio dydžio žuvų žiomenys per trumpi, kad pasiektų valą ir jį „nurėžtų“.
Susidūrus su stambesnėmis žuvimis, kartais net ir 25 centimetrų ilgio pavadėlis būna trumpokas, jei lydeka labai agresyviai atakuoja masalą ir giliai jį įryja. Ypač tai aktualu velkiaujant, todėl spiningininkai laikosi nerašytos taisyklės, sakančios, kad spiningavimui, kai masalas užmetamas meškerykočiu, naudojami 15-25 cm, o velkiavimui 30-100 cm plieniniai pavadėliai. Pavadėlių galuose turi būti kilputės, kuriose įveriamas viename gale atitinkamo tvirtumo sukutis, o kitame – segtukas. Sukutis reikalingas tam, kad masalai kuo mažiau susuktų valą, o segtukas – greitai keisti masalus.
Ar svarbi spalva?
Anksčiau labai populiarūs buvo žalios spalvos pavadėliai, skirti gaudyti lydekas, nes buvo manoma, kad lydeka nekreipia dėmesio į tai, kas jai primena vandens augalus, tačiau ilgainiui spiningininkų nuomonės keitėsi, o didžiausią smūgį žaliems pavadėliams sudavė tai, kad jie apvelkami žalios šarvu, kuris vos ne perpus sumažina jų lankstumą. Tad dabar daugeliui spiningininkų priimtiniausi yra natūralios spalvos, tačiau neblizgūs pavadėliai.
Žinoma, yra ir išimčių – rūdžių atspalvį turinčiame vandenyje tinkamiausi spininguoti tiks vario, o tamsiame vandenyje juodos spalvos pavadėliai. Ūkanotomis, su pragiedruliais dienomis prie bet kokio masalo puikiai dera natūralios plieno, o saulėtomis dienomis juodos spalvos pavadėliai. Be jokios abejonės šviesesnio dugno fone geriau naudoti plieno spalvos, o tamsaus dugno fone juodą pavadėlį. Saulėtą dieną, ypač skaidriame vandenyje patartina naudoti vario spalvos pavadėlį, nors tinka ir pirmieji du variantai.
Išimtys, kurias reikia atsiminti
Praėjusio šimtmečio pradžioje pavadėliai lydekų žūklei buvo gaminami, iš varinės vielos. Tai gana statiška medžiaga, nepasižyminti elastingumu, tačiau tokio tipo pavadėliai ir šiandien puikiai tinka spiningavimui masyviomis blizgėmis. Tiesa, dabar tokio tipo pavadėliai gaminami ne iš varinės, o iš plieninės vielos. Jie – vienagysliai ir gana stangrūs. Dar stangresnius vienagyslius pavadėlius patartina naudoti viliojant lydekas masyviais „džerk bait“ masalais. Tokie pavadėliai plukdomi šuoliuoja po vandeniu kaip buliukai, todėl pauzių metu dažnai užplaukia ant pakibusio pavadėlio, o tada trišakiai susikabina su pavadėliu. Kai pavadėlis stangrus, masalas stumia jį priešais save kaip ieną. Pastaruoju metu, spininguoti „džerk bait“ masalais vis dažniau naudojami pavadėliai, pagaminti iš 0,70-0,80 mm skersmens fluorokarboninio valo, kuris taip pat pasižymi stangrumu, tačiau vandenyje yra beveik nematomas.
Dar vieną pavadėlių rūšį naudoja spiningininkai, velkiaujantys neutralaus plūdurumo arba giliai neriančiais vobleriais. Tai pavadėliai pagaminti iš volframo dulkėmis padengtos plieninės vielos. Toks pavadėlis atstoja svarelį, nugramzdinantį masalą į žymiai didesnę gelmę nei leidžia vobleriui panerti konstrukcija.
