Žūklė „Facebooke“ (JUNKIS IR TU)
Nuo šlaitų į gelmę
Vos juntamai šlama nendrynai, kai protaka iriamės į atviro vandens plotus. Geras ženklas, kad ežero paviršius pašiauštas smulkių bangelių. Lydekos po raibulių skėčiu jaučiasi jaukiai ir tykiai sliuogianti valtis netrukdo. Mūsų kursas – link toli į ežerą išsikišusios seklumos, kurią vietiniai vadina „rageliu“. Už retomis nendrėmis apžėlusio liežuvio statūs šlaitai nyra iškart į kelių metrų gelmę – grobio tykančioms lydekoms sunku rasti geresnę vietą puskilometrio spinduliu. Plaukti iki „ragelio“ teks dar nemažą galą, todėl segu prie valo masyvoką voblerį, kurio žalsvai sidabriniai šonai, kai masalas neria į gelmę, sužvilga lyg gerai nušveista moneta. Kurį laiką girdėti tik monotoniškai panyrančių į vandenį irklų pliuškenimas, o žvilgsnis nejučia krypsta į juodalksnių lajomis apkaišytus krantus. Bet netikėtai zyzteli ritės terkšlė ir įtvirtinto borto laikiklyje spiningo viršūnėlė susipurto lyg drugio krečiama. Ranka automatiškai stveria spiningo rankeną. Pakirtimas, tačiau sunkaus susivartymo, primenančio maišo su smėliu judesius vandenyje nepajuntu. Spiningas rezonuoja nuo smulkių kirbesių, aiškiai sakančių, kad laimikis smulkus. Lydekaitė keliauja atgal į vandenį.
Iš naujo užmetu masalą, tačiau tenka tuoj pat traukti jį lauk, nes kolegos spiningą taip pat supurto smūgis. Užkibusi lydekaitė irgi nedidelė, tačiau margašonių aktyvumas akivaizdus. O gal pavyko iškart parinkti tinkamą masalą? Netrukus šią nedrąsią prielaidą sustiprina antras kibimas, bet laimikis ir šį kartą – ne lydeka, o lydekaitė. Tuo tarpu atsiiriame prie „ragelio“ ir išmetame inkarą ties jo smaigaliu. Vieta puiki, nes masalus galima užmesti išilgai „ragelio“ šlaitų ar tiesiai prieš jį, kur liežuvis gana stačiai nyra į gelmę. Masyvoko masalo nutariu nekeisti, nes jis turi vieną svarbų privalumą – šis vobleris visiškas grimzlius, todėl jį galiu panaudoti taip pat kaip klasikinę vartiklę. Suskaičiuoji iki penkių, per šį laiką masalas nugrimzta maždaug 3–4 m, o tada, skirtingu tempu sukdamas ritės rankenėlę, plukdau masalą toje pat gelmėje, neleisdamas jam trišakiais grybštelti dugno. Masalas jau keliolika kartų įvairiomis trajektorijomis pravinguriavo pašlaitėmis, tačiau lydekos aktyvumo neparodė. Įsitikinimą, kad šiose pašlaitėse turime aptikti lydekų buvimo vieta, ima lyg kinivarpa dildyti dvejonės, bet jas išsklaido stiprus smūgis. Ši lydeka priešinasi rimčiau nei ankstesnės, tačiau atsispirti jai nepavyksta ir kilograminis egzempliorius atsiduria valtyje. Po šio kibimo seka dar keturi, tačiau kitos užkibusios lydekos – trigubai smulkesnės. Akivaizdu, kad reikia keisti taktiką.
Gilesnis horizontas
Pasistūmėjame pusantro šimto metrų į atvirą ežero plotą ir vėl išmetame inkarą. Gelmė čia siekia 5–6 m, o toliau, matyt, yra dar giliau. Todėl, kartu su taktika, teks keisti ir masalą. Masalinėje tokiam atvejui laikau išskirtinės formos raudongalvį voblerį su ketera. Ekspertų teigimu, tokie vobleriai skleidžia platesnę virpesių amplitudę, todėl yra veiksmingesni ten, kur žuvų konkurencija nedidelė. Jau ne kartą įsitikinau šio teiginio teisingumu, todėl dabar nedvejodamas segu prie valo šį, palyginti kompaktinį masalą, ir, po keliolikos energingų ritės rankenėlės pasukimų, ilgas liežuvis nuplukdo masalą į keturių metrų gelmę. Tai geriausias variantas tokioje situacijoje, nes maždaug metro atstumu nuo dugno plaukiantis vobleris – idealus taikinys lydekoms. Tai pasitvirtina – smūgis lenkia meškerykotį, tačiau lydeka paleidžia masalą.
Vėl kartoju metimą po metimo. Praėjo pusvalandis, kol pagaliau vobleris atsidūrė reikiamu atstumu nuo lydekos slėptuvės. Tačiau šio smūgio nepalyginsi su ankstesniu. Valtyje atsidūrusi lydeka – lyg pirmosios kilograminės kopija. Kol išseginėjau masalą iš lydekos žiomenų, kolegos spiningas ne juokais sulinko. Stebėjau, kuo baigsis dvikova, kol pagaliau lydeka pailsusi atsidūrė ties valties bortu. Rimtas laimikis – 3,6 kg. Pastvėrė jis tokį pat ilgaliežuvį voblerį, tačiau primenantį seliavą. Tai buvo stambiausia tą dieną sugauta lydeka, įrodanti, kad gilesniame horizonte laikosi didesnės žuvys.
Sluoksniuotas pyragas
Tą dieną ne kartą keitėme žvejybos vietą ir spiningavome įvairioje gelmėje – nuo 2 iki 7 m. Rezultatai parodė, kad lydekų pozicijos ežeruose dabar primena sluoksniuotą pyragą: smulkios lydekaitės laikosi priekrantėje arba užima viršutinius „šlaitų“ aukštus, vidutinės lydekos patruliuoja 3–4 gelmėje, o stambiųjų reikia ieškoti dar giliau. Kai šalnos įsibėgės, „sluoksniuotas pyragas“ gerokai susitrauks, nes įvairiausių dydžių lydekos pamažu trauks link krantų, kol net ir stambiosios pradės sukinėtis priekrantėje, tykodamos užsižiopsojusių varlių. Tačiau dabar jos dar vaikosi žvalų mailių ar įmitusias dvivasares kuojas. Šis lydekų instinktas, susiformavęs per tūkstantmetę evoliuciją, nulemia šiuo sezono metu tinkamiausią masalo plukdymo metodiką. Rudenį gelmėje esančioms lydekoms siūlomas masalas turi imituoti sprunkantį grobį, kuris atrodo natūraliai ir kurį jos nedvejodamos puola.
Joks kitas masalas nesukurs tokios iliuzijos kaip vobleris – šis gali energingai vinguriuoti palei pat lydekos slėptuvę, pakibti, o paskui iš visiškos nejudrumo būsenos dideliu greičiu startuoti lyg išsigandusi didelės lydekos dantų žuvelė. Mes tą dieną naudojome būtent tokią lydekoms siūlomų masalų plukdymo taktiką ir ji visiškai pasiteisino. Dar reikėtų žinoti, kad geriausiai tokiam energingam lydekų viliojimui tinka verpstės formos „minnow“ tipo vobleriai, nes jie ypač primena sidabrašones kuojas ir žvitrias aukšles, rudenį tampančias kasdieniu lydekų grobiu.
