TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Rudens viduryje įsibėgėja ūsorių kibimas (2)

 Neryje ūsorių pamėgtuose ruožuose tėkmė – labai stipri, todėl reikia naudoti lipnų jauką
Neryje ūsorių pamėgtuose ruožuose tėkmė – labai stipri, todėl reikia naudoti lipnų jauką
Šaltinis: 15min
0
A A

Jei tinkamai pasirinksite vietą ūsorių meškeriojimui, tikimybė, kad sulauksite kibimo – nemaža, tačiau kad, ištrauktumėte užkibusį laimikį, reikia pasirūpinti visomis smulkmenomis, o kad ūsorius greičiau susidomėtų masalu, reikia tinkamai paruošti jauką.

Žūklė „Facebook“ tinkle, junkis ir tu, spausk „like“.

Vienagyslis valas – atsparesnis kliuviniams

Kadangi ūsoriai laikosi ten, kur dugnas žvirgždėtas, nusėtas akmenimis, todėl masalas, o kartu su juo ir valas dažnai pakliūva į plyšius tarp akmenukų ir įstringa. Kad nereikėtų atsisveikinti su visu montažu, jei kabliukas su masalu atsidurs kokiame nors dugno plyšyje, patartina naudoti naudoti atsparų mechaniniam poveikiui vienagyslį valą, nes pinto valo giją aštrios akmenukų ir moliuskų kiautų briaunos lengvai nurėžia. Kad dar veiksmingiau apsaugotumėte dugninės montažą, pagindinis valą turi būti 0,25-0,28 mm skersmens, o pavadėliai plonesni – 0,22 mm skersmens. Plonesnio pavadėlio nereikėtų baidytis, nes jo atsparumo apkrovoms visiškai pakaks, jei ritės valo nuslydimo mechanizmas veiks sklandžiai ir bus tinkamai sureguliuotas – taip, kad valas slystų nuo ritės būgnelio sulig kiekvienu užkibusios žuvies šuoliu. Tada ūsorius nenutrauks pavadėlio, o pats palaipsniui pails ir galėsite jį sėkmingai atplukdyti iki graibšto. Be šio įrankio leistis į ūsorių žūklę nepatartina, nes gali užkibti stambus egzempliorius, kurio vien valu ant aukšto skardėto kranto neužvilksite. Gali nulūžti ir kabliukas, todėl patartina rinktis modelius, nukaltus iš storesnės vielos. 

Vienagyslis valas atsparesnis aštriems kampams, tačiau jis yra gana didelio skersmens, todėl srovė jį slegia didsne jėga nei perpus plonesnį pintą. Turint galvoje, kad naudosite ne svarelį, o šėryklę, kurią srovė taip pat lengviau išjudina ir velka dugnu nei kompaktišką gramzdą, gali tekti naudoti labai masyvią šėryklę, o ji užmetama kelia didelį triukšmą. Todėl ne pro šalį pasinaudoti vokiečių meškeriotojų patirtimi ir pasirinkti racionalesnę montažo versiją. Imama 4-5 m vienagyslio valo, geriausiai fuorokarboninio, atkarpa. Prie šio pasaitėlio, tvirtinamas perpus plonesnis pintas valas, kuris srovę rėžia kaip gitaros styga. Tad srovė nepajėgs jį slėgti tokia jėga kaip vienagyslį valą. Na, o pasaitėlis iš vienagyslio valo gulės ant dugno. Taip išvengiama pinto valo kontakto su kliuviniais, kurie nebaisūs fluorokarboninės gijos atkarpai. Prie vienagyslio valo pasaitėlio tvirtinama šėryklės ir pavadėlis ar pavadėliai su kabliukais.

Tinkamiausia versija

Meškerioti tėkmėje naudojami įvairiausi dugninės šėryklės ir pavadėlio montažai, tačiau vienu priimtiniausių, turbūt, yra vadinamoji kilpinė. Šis montažas susideda iš dviejų kilpų – viena 30-40 cm, o mažesnioji 5 cm ilgio. Kilpinės ypatumas tas, kad ji surišama iš skirtingo storio valų. Viena kilpinės kraštinė – didesnio skersmens. Prie jos pririšama plonesnio valo atkarpa, ant kurios veriamas segtukas šėryklei prisegti, o kitas plonesnio valo atkarpos galas pririšamas prie mažosios kilpelės suvertas iš storesnio valo. Prie kilpinės kraštinės ir storesniojo valo tvirtinamas pavadėlis su kabliuku. Mazgas užmaskuojamas silikoninės žarnelės atkarpėle su išpjova viduryje, pro kurią išveriamas pavadėlis. Tai daroma tam, kad sumažėtų iki minimumo tikimybė prarasti užkibusį stambų egzempliorių. Ūsorius labai stipri žuvis, todėl jis gali pasiekti kliuviniais užšlemštą  vietą, kur paprastai mirtinai įstringa šėryklė. Kai ji pritvirtinta prie plonesnio valo, meškeriotojas drąsiai gali toliau traukti žuvį, nes blogiausiu atveju jis praras tik įkliuvusią į „spąstus“ šėryklę.

Šėryklės masė

Ūsorius – atsargi ir įtari žuvis. Ji gali išspjauti masalą, jei tik pajus kažką neįprasto, o tai – pasipriešinimas, sukeliamas šėryklės masės. Masalo masė nedidelė, todėl ūsorius beveik visada, pajutęs pasipriešinimą, meta masalą ir plaukia šalin. Kita vertus, meškeriotojas čia susiduria su lyg neišsprendžiama dilema, nes šėryklės masė turi būti tokia, kad tėkmė negalėtų jos vilkti pasroviui, o tai reiškia, kad ji svers ne mažiau kaip 50 g. vadinasi, ūsorius neišvengiamai pajus pasipriešinimą. Pasirodo, jog šią kliūti galima apeiti, tačiau reikia nepatingėti labai kruoščiai parinkti šėryklę: jos masė turi tokia, kad ji lengvai atsiplėštų nuo dugno ir ją pagautų nešti tėkmė nuo menkiausio trūktelėjimo. Tai reiškia, kad vos ūsorius ims plaukti į šalį su masalu žiomenyse, paskui jį pajudės ir šėryklė. Tada ūsorius praktiškai nepajaus šėryklės masės ir neišspjaus masalo.

Jauko kombinavimas

Ūsoriams vilioti geriausias toks jaukas, kuriame – daug rupių dalelių. Deja, tokio jauko struktūra primena rupų duonos kepalą. Tėkmė tokį jauką per trumpą lauką išplaus iš šėryklės ir nuplukdys tolyn, o šėryklė liks tuščia. Blogiausia, kad ir žuvys nuplauks paskui jauką. Kaip pasigaminti tokio jauko, kurį srovė iš šėryklės plautų palaipsniui? Pirma, tėkmeje vilioti žuvis skirtas jaukas turi būti lipnesnis nei naudojamas vandens telkiniuose be srovės. Meškeriojimo ekspertai labai paprastai patikrina, ar jaukas tinkamas meškeriojimui tėkmėje: jie nulipdo teniso kamuoliuko dydžio rutulį ir paleidžia iš saujos jį kristi ant kieto pagrindo maždaug iš pusantro metro aukščio. Jei rutulys suskyla į kelias dalis, jaukas laikomas tinkamas kimšti į šėrykles, kurios užmetamos į tėkmę.

Kaip jaukas įgyja tokias savybes? Lyg ir pakaktų į jį įmaišyti lipnių medžiagų, naudojamų jauko lipnumui užtikrinti, tačiau išbrinkusį jauką labai kruopščiai pertrinti per sietelį su vidutinio stambumo akutėmis. Kadangi ūsorius ne tik tyrinėja dugną – būtent tam tarnauja jo ūsai, kuriais jis pajunta valgomus kąsnelius, bet ir turi puikią uoslę, jauko veiksmingumą labai padidina aromatinės medžiagos – uodo trūklio ar musės lervų sirupas. Tačiau iš karto  sunku nustatyti, koks aromatas ūsoriams labiau patiks. Todėl vokiečių meškeriotojai dažnai elgiasi kitaip – pritvirtina prie šėryklės fetro skrituliuką ir suvilgyto jį kvapiu sirupu. Jei jo aromatas pasirodys neveiksmingas, fetro skrituliukas pakeičiamas kitą kvapą turinčiu sirupu.

Kada geriausiai meškerioti?

Ūsoriai geriau kimba rytais ir vakarais, o dažnai ir sutemose, todėl, neverta į ūsorių žūklę vykti, jei turite porą laisvų valandų. Geriausia turėti savo dispozicijoje visą dieną. Nuspėti, kada prasidės ūsorių kibimas – rytą ar vakare – praktiškai neįmanoma nuspėti, tačiau, naudodami šėryklę su jauku, šių žuvų kibimą galite išprovokuoti tuo laiku, kai ūsoriai palyginti vangūs.  Svarbu yra nuspėti, kokią šėryklę ir kokį jauką naudoti. Daugeliui gali pasirodyti naudinga vokiečių meškeriotojų patirtis – gaudydami ūsorius jie dažniausiai naudoja trijų tipų šėrykles – atvirus iš abiejų galų krepšelius, pagamintus iš vielos tinklelio, uždaras plastiko šėrykles ir šėrykles-krepšelius su dygliais, padedančiais užsikabinti už dugno. Atviri krepšeliai naudojami pirmame etape – jais užmetamos jauko porcijos, kurias vanduo greitai išplauna iš šėryklės, o ant dugno susidaro plotelis, nusėtas ūsorius viliojančiais kąsneliais. Kai ūsoriai jaukinami šutintais grūdais ar musės lervomis, naudojamos uždaros šėryklės iš plastiko. Tose vietose, kur tėkmė ypač stipri, naudojamos šėryklės su dygliais, galinčios išsilaikyti nenuvilktos stiprios srovės.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min