Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sezono ypatumai. Karosai nenori trauktis į žiemavietes

Kai karosai pradeda aktyviai kibti, netikėtai atsinaujinus švelniajam sezonui, geriausias masalas – raudonas sliekutis
Kai karosai pradeda aktyviai kibti netikėtai atsinaujinus švelniajam sezonui, geriausias masalas – raudonas sliekutis.
Šaltinis: 15min
0
A A

Ne kiekvieną sezoną pasitaiko, kad po pirmųjų spalio šalnų atšilę orai aukštyn kojomis apverčia meškeriojimo atviru vandeniu sezono pabaigos grafiką ir ypač pradžiugina karosų ir karšių žūklės mėgėjus, nes auksašoniai daugelyje žūklaviečių staiga ima noriai ragauti masalus.

Kibimo ypatumai

Pamario žvejai nuo seno žino, kad po pirmųjų šalnų užliejamų pievų polderių tvenkiniuose ir kanaluose, Kuršmarių kontinentinėje priekrantėje ima aktyviai kibti karosai, tačiau šis sujudimas pastebimas ne tik minėtose žūklavietėse, bet ir karosų pamėgtuose sekliuose, vandenžolių užgožtuose ežeruose ir daugelyje tvenkinių, kur gyvena šios nereiklios žuvys. Vilniečiai, molėtiškiai ir pabradiškiai meškeriotojai dažnai visą spalio mėnesį reguliariai lanko Arnionių apylinkėse telkšantį Spenglos ežerą.

Savaitgaliais prie šio ežero susiburia dešimtys žvejų, kuriuos vilioja galimybė suvilioti stambų karosą, nes ežeras jau daugelį metų garsėja šių žuvų gausa. Tad geresnę vietą daugelis skuba užsiimti kuo anksčiau, tačiau parankiausia čia žvejoti iš lengvos pripučiamos valties, nes tada ramybės nedrumsčia pašonėje bruzdantys kaimynai.

Sostinės pašonėje tyvuliuojančio Gineitiškių tvenkinio pakrantėje visos nors kiek tinkamos karosų žūklei vietos užimamos ne tik savaitgaliais, bet ir paprastomis dienomis vos brėkštant, nors iš tikrųjų šiuo metų laiku skubėti į karosų žūklę su aušra nebūtina.

Pamario polderiuose jau antrą dešimtmetį karosus plūdine meškere meškeriojantis Romas Juknaitis tikina, kad karosai maisto ima ieškoti kai įdienoja, t.y. apie 11 val. ir tik ypač saulėtomis dienomis – valanda anksčiau. Rudenį karosai ne taip godžiai kaip pavasarį stveria masalus, dažnai ilgai ir labai atsargiai ragauja kąsnį, tad būtina žvejoti lengvutėmis plūdėmis, kad pavyktų laiku pastebėti kibimą.   

Nuošalios vietelės

Karosus nemažai meškeriotojų laiko lengvu laimikiu, tad tuose vandens telkiniuose, kur susirenka daug jų žūklės mėgėjų, dažniausiai juntamas civilizacijai būdingas triukšmas. Nemanykite, kad karosai jo nejunta. Dauguma stambių egzempliorių paprastai visai dienai nulenda į vandenžolių atvašynus, kur žvejai negali užmesti masalą, ir pasirodo tik tada, kai triukšmas pakrantėse rimsta. Tad nekrentantis į akis, daugelio primirštas tvenkinys turi daug privalumų.

Paprastai tokioje žūklavietėje kaimynystę teks dalintis daugų daugiausiai su pora vietinių meškeriotojų, o dažniausiai jo pakrantėje nieko nesutiksi. Jei dieną dviračiais atvažiuos keli vietiniai vaikigaliai, tai ir bus visi lankytojai. Tad pirmas privalumas – galimybė užsiimti geriausią ir patogiausią vietą žūklei. Antras privalumas – absoliuti ramybė. Joks pašalinis garsas nebaido į priekrantę susiburiančių žuvų, neišgirsi ypač žūklėje erzinančios trankios muzikėlės, sklindančios iš automobilių magnetolų, todėl tiesiog palaimingai galima mėgautis ryto tyla, pamažu bundančios iš nakties miego gamtos garsais, stebėti paukščius ir vandens gyvūnus.

Trečias privalumas – konkurencijos nebuvimas. Žūklėje, deja, konkurencija pasireiškia labai iškreipta forma: jei kaimynai pastebi, kad tavo vietelėje kimba, tai stengiasi savo masalus užmesti kuo arčiau tavo plūdės. Na, o finalas visada tas pats – kibti nustoja visiems.

Masalas ir jaukas

Rudenį tiek ežerų, tiek tvenkinių vanduo atvėsęs, todėl standartiniai jaukai ir jaukinimo metodai šimtu procentų nebetinka. Žuvys nealkanos ir maitinasi tik todėl, kad prieš akis – žiemos letargas, kuriam išgyventi reikia sukaupti atsargų. Todėl kibiraitis jauko, paprastai būtino vienai žūklės dienai vasarą, dabar nereikalingas. Visiškai pakaks kilograminės porcijos gerai išbrinkusio tradicinio „Sensas Carassin“ jauko, pagardinto žiupsneliu paskrudintų kanapių ir maltos kalendros. Berti į vandenį jauką reikia mažomis porcijomis, kad toje vietoje, kur užmestas masalas, nuolat vandenyje susidarytų drumstas debesėlis. Jauką pagardinti galima skystu „Aromix“ papildu, skleidžiančiu aštrų sliekų kvapą.

Na, o masalas rudenį vienas – vingrus, skaisčiai raudonas sliekutis, kuris veriamas ant trumpakočio bronzinės spalvos kabliuko taip, kad didžioji masalo dalis laisvai judėtų vandenyje. Augaliniai masalai, tešlos taip pat vilioja karosus, bet šiuo metu daugelyje tvenkinių karosai – ne vegetarai, o mėsėdžiai. Na, o tais atvejais, kai tikimasi ypač stambaus egzemplioriaus kibimo, ant kabliuko veriamas sliekų trio ar net kvartetas. Lygiai toks pat, kaip stambiam karšiui.

Masalas ir kabliukas

Kai tarpsezoniu tarp rudens ir žiemos keičiasi karpinių žuvų maitinimosi įpročiai, būtina atsižvelgti į tai ir parinkti tokį masalo pateikimo variantą, kuris maksimaliai viliotų kurios nors konkrečios rūšies žuvis. Tai priklauso nuo kabliuko tipo ir formos bei nuo to, kaip ant jo bus užvertas masalas. Karosai ir lynai rudenį greičiau atkreipia dėmesį į masalą, kai jis aktyviai juda – grimzta, kyla, kruta ant dugno ir t.t.

Kadangi geriausias karosų žūklės šiuo metu masalas – sliekas, patartina, kad jis, užvertas ant kabliuko, aktyviai rangytųsi. Todėl geriausia nenaudoti ilgakočių kabliukų, kurie labiau tinka ešerių žūklei. Parankiausi modeliai – trumpakočiai. Tačiau kabliukai turi būti gana ploni, todėl ant jų nesunku verti smulkius sliekus. Kaip tai daryti? Slieką geriausia perverti du kartus, o kabliuko geluonį palikti nuogą. Jei sliekas surangomas aštuoniuke, geluonis slepiamas masale. Kai masalas pakliūva į karoso akiratį, plačiašonis stveria aktyviai besirangantį skanėstą ir bando sutramdyti, o vienintelis būdas tai padaryti – kuo greičiau praryti. Tad kartu su slieku į žiomenis keliauja ir kabliukas.  Meškeriotojui reikia tik laiku pakirsti kimbančią žuvį, kad, pajutęs geluonį, karosas neišspjautų masalo.

Masyvi šėryklė

Tvenkiniuose ir ežerėliuose, kurių atabradas – seklus ir kuris driekiasi kelias dešimtis metrų, plūdine meškere gaudyti karosus keblu, todėl tokiose žūklavietėse žvejai naudoja dugnines meškeres. Koks gramzdas geresnis šiuo sezono metu – švininis svarelis ar šėryklė?

Ekspertų nuomone, tinkamesnė – šėryklė, tačiau kokia? Rudens metui žūklei lėkštakrančiuose tvenkiniuose rekomenduojama šėryklė, talpinanti maždaug 50 g  palyginti biraus jauko. Geriausias modelis – metalinis, nes jis – masyvesnis, todėl galima toliau užmesti jauką su masalu.

Vasarą dažniausiai naudojamos šėryklės pagamintos iš metalinio tinklelio ar iš vielos susuktos „spiralės“, o Dabar geriau rinktis „Samo“ šeryklių modelius, kurie štampuojami iš plonų metalo lakštų, o paskui padengiami juodomis ar rudomis dangomis. Tokių šėryklių sienelių kiaurymės – mažesnės, todėl toli užmetant jauką, jis neišbyra pakeliui. Antra, šios šėryklės pusapvalės ir palyginti plokščios. Trečia, jos visada nugrimzta ant dugno plokščiąja puse, nes prie jos pritvirtintas specialus atsvaras – metalinė arba švininė plokštelė. Ketvirta, tokios šeryklės mažiau pastebimos sekliuose tvenkiniuose, nes primena dugno nelygumą, todėl karosai labiau domisi jų turiniu, o ne kilme.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min