TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Spiningavimas rudenį. Pursliai – masalai, kuriais nevelkiaujama

Seklios povandeninės pievos bei žolėti atabradai – idealios vietos spininguoti pursliais, kur jų „spjaudymasis“ iš proto varo lydekas
Seklios povandeninės pievos bei žolėti atabradai – idealios vietos spininguoti pursliais, kur jų „spjaudymasis“ iš proto varo lydekas
Šaltinis: Meškeriotojas
0
A A

Ar įmanoma spiningu gaudyti žuvis, jei žūklavietės gylis – 25 – 50 cm arba tik toks atviro vandens sluoksnis, kuriame galima plukdyti masalą, likęs virš augalijos bruzgyno? Užžėlusių ežerų ir tvenkinių mūsų krašte tiek pat kiek ir atviro vandens plotų. Tad nenuostabu, kad idėja juose bei seklumose spiningauti lygiai taip pat veiksmingai, kaip ir atvirame vandenyje bei gelmėje, nuolat kaitina spiningininkų vaizduotę, tačiau šią viziją įgyvendinti galima tik turint tokioms meškeriojimo sąlygoms pritaikytus masalus.

Žūklės draugai renkasi čia

Du faktoriai

Kad ir kiek lengvintume blizges ar sukres, tačiau šie masalai vistiek pernelyg sunkūs ir nė kiek ne prasčiau už tvartuose naudojamas šakes sekliose vietose kaip mat pakabina nuo dugno vandenžoles. Žinoma, sukres galima plukdyti labai greitai, bet tada kibimo tikimybė sumažėja keleriopai. Kad ne tik sekliose vietose, bet ir užžėlusiose įlankose, senvagėse, užutėkiuose spiningininkas susiduria su kliuvinių problema, įsitikinau, pabandęs vilioti lydekas sename tvenkinyje. Kartą keletą sykių pašukavęs labai simpatišką užuolanką tarp kranto ir meldų guoto pačia lengviausia turėta sukre, nieko nepešiau, nes beveik iki vandens paviršiaus kilo įvairios augalijos stiebai ir lapai, į kuriuos nuolat atsitrenkdavo masalas, ir sukrės lapelis nustodavo suktis. Šie du faktoriai paskatino pasidomėti, kokie masalai tiktų tokiems atvejams? 

Pasirodė, jog yra dvi versijos  – tai dviejų tipų vobleriai be liežuvėlių, skirti plukdyti vandens paviršiuje. Vienus jų lietuviškai tiktų vadinti bulksiais (sub-surface – angl.), o kitus pursliais (poper – angl.). Jie skiriasi plukdymo ypatumais – pirmieji užmesti ir truktelti elgiasi lyg šunelis ant pavadėlio, vis stengiasi pasukti į šoną ir vinguriuodami bei kraipydamiesi bulksi, o antrieji plaukia tiesiai, tačiau po kiekvieno truktelėjimo išspjauna debesėlį purslų ir kelia bangeles, nuo jų į šonus sklinda „ūsai“.

Praėjusį rudenį įsitikinau, kad pastarieji masalai tampa aktualūs rudenį, kai atabradus ima lankyti varles medžiojančios lydekos. Viename ežere aptikau tokią lydekų susitelkimo vietą ir laimei turėjau 6 cm „Storm Chug Bug“ purslių, nes kiti masalai tiesiog vilkosi smėliuku arba už jo prasidedančiu žolės kilimėliu. Dar ir dabar akyse stovi, kaip užmečiau  purslių į meldų properšą ir ėmiau triūkčiodamas vilkti. „Cigaras“ plaukė ištėkšdamas fontanėlį purslų, o į abi puses nuo jo driekėsi bangelių ūsai. Po akimirkos pamačiau nuo kranto kylant daug didesnę bangą, kuri artėjo prie masalo. Dar kelios sekundės ir masalas dingo didžiuliame verpete. Spiningo meškerykotis sulinko, o stambi lydeka galingu šiuoliu puolė link slėptuvės...

Pursluojantys cigarai

Plėšriųjų žuvų žūklei naudojami pursliai atsirado maždaug prieš trisdešimt metų, bet tik pusantro dešimtmečio jais rimčiau susidomėjo europiečiai spiningininkai. Pursliai pirmiausia išpopuliarėjo Amerikos žemyne, kur jais gaudomos visos plėšriosios žuvys. Gal tik sterkų žūklei jie nenaudojami, bet pastaruoju metu užfksuojama ir tokia praktika. Vienintelis atvejis, kai pursliai nenaudojami – tai velkė. Šiais spiningo masalais dėl jų ypatingos konstrukcijos nepavelkiausi. Kas gi tas purslius? Kaip pašmaikštavo vienas anglų meškeriotojas, net ir švilpuką galima pritaikyti žuvų žūklei. Dauguma „purslių“ išties primena policininko švilpuką, t.y. turi cigaro formą. Šie masalai spalvinami kaip ir tradiciniai vobleriai, kad kiek galima tikroviškiau imituotų žuvelę, vėžiagyvį arba varlę. Nors žūklės pursliais žinovas, amerikiečių spiningininkas Dagas Steidžas (Dage Stage) tvirtina, kad šis masalas imituoja vandens paviršiumi sprunkančią žuvelę, bet lygiai taip pat galima sakyti, kad šis masalas primena per tvenkinį bandančią perplaukti varlę. Na, o spalį ir net lapkritį – tai apetitiškas kąsnelis lietuviškoms lydekoms.

Paviršiniai masalai mūsų krašte jau naudojami, bet spiningininkai nesusipažinę su jų įvairove. Dažniausiai į akis pakliūva 7-12 cm „pursliai“, kurie skirti lydekų žūklei (mūsų vandens telkinių sąlygomis). Suprantama, jog tokio dydžio masalas, sveriantis nuo 12 iki 28 g, ešerių ar šapalų žūklei netinka, o štai 6 cm (5-7 g) purslius šiam reikalui tiks puikiausiai. Kita vertus, purslių įvairovė parduotuvėse – ribota. Aš naudoju vilioti lydekas atabraduose jau minėtus „Storm“ kompanijos purslius „Chug Bug“ ir „Rapala“ purslius „Skitter Pop“, tarp kurių yra dvi versijos imituojančios rudas ir žalias varles. Šie masalai ypač tinka atabraduose. Visi pursliai ir bulksiai – kompaktiniai masalai, o tai būtina sąlyga, nes juos būtina toli užmesti, kadangi sekliose vietose žuvys iš tolo mato meškeriotojo arba valties siluetą ir slepiasi.

Esminė detalė – burna

Didžioji dalis purslių sukonstruota pagal vieną modelį, t.y. masalo priekis nukirstas beveik stačiu kampu, o jame išpjauta įduba. Dažniausiai ji būna C arba V raidės formos. Tokie yra „Chub Bug“ pursliai. Šį masalą užmetus, jis maždaug centimetrą panyra ir keldamas purslus supukši kaip garvežiukas. Tai klasikinis purslius. Nuo jo priekyje esančios įdubos formos priklauso masalo savybės. Kitaip tariant, jo keliamas triukšmas ir pėdsakas, paliekamas ant vandens. Jeigu pursliaus, primenančio pražiodytą žuvelę, kaktoje išduobtas ovalo formos įdubimas, tai toks „poperis“ ne tik pukši, skleidžia ratilus, bet ir kelia „ūsus“ primenančias bangeles. Tokiais „poperiais“ sėkmingai galima žvejoti ežere, tvenkinyje, sename karjere ar durpyne. Šie pursliai dažniausiai žuvelės kūno formą, o uodegėlės šiek tiek palenktos žemyn. Ne mažiau veiksmingi yra trečiojo tipo „poperiai“ – jų nosyse išskuobtos piltuvėlio formos įdubos arba tokie piltuvėliai priklijuoti prie masalų kaktų. Velkant tokį masalą vandens paviršiumi jis ne tik į abi puses skleidžia „ūsus“, bet ir pursluodami šliupsi. Šias garsas labai primena varlės keliamą triukšmą.

Kaip plukdomi pursliai?

Jei žūklės vieta pasirinkta teisingai, tai po to spiningininkas turi puikiai susidoroti su kita užduotimi, nuo kurios priklauso 50 proc. sėkmės. Mat, spininguojant paviršiniais masalais, reikia labai tiksliai užmesti masalą ir užmesti ne bet kur, o ten, kur yra spėjama žuvies slėptuvė, taip, kad po keliolikos bulktelėjimų purslius atsidurtų plėšrūno akiratyje.

Kaip ir kokiu tempu traukti masalą? Šis klausimas – ne retorinis, o esminis. Trečiojo tipo purslius plukdau lėtokai. Kai nurimsta ratilai, kuriuos vandens paviršiuje sukelia nukritęs masalas, purslius staigiu meškerykočio truktelėjimu paplukdomas į priekį 30-50 cm. Tada lukteliu, kol masalo sukeltos bangelės beveik nurims, vėl jį trukteliu, kad masalas du tris kartus subulksėtų. Šis garsas lydekoms yra kerintis kaip dangiška muzika. Tokie manevrai kartojami, kol masalas atpurslioja iki kranto ar valties. Patartina purslių kelias sekundes neiškelti iš vandens, palaikyti plūduriuojantį, nes dažnai pasitaiko, kad atsivijusi lydeka griebia masalą, kai jis stabteli. Norint paįvairinti taktiką, kartais tarp didesnių šuoliukų įterpiami trys keturi mažučiai, kurių žingsnis – 5-10 cm. Galima tiesiog vietoje pavirpinti masalą, kad nuo jo sklistų smulkios bangelės ir ratilai.

Žvejojant pirmo ir antro tipo „Storm“ ir „Rapala“ pursliais naudojamas kitoks būdas – greita masalo eiga. „Poperis“ tada velkamas energingai , šuoliukais, beveik be sustojimų, kad keltų kuo daugiau triukšmo ir purslų. Ypač sėkmingas greitas, pulsuojantis masalo traukimo tempas. Iš šono atrodo, kad masalo greitis gęsta, o po kelių sekundžių purslius vėl įsibėgėja. Nuo tokių piruetų net ir ką tik papietavusiai lydekai neišlaiko nervai ir ji puolą „grobį“.

Kada ruoštis į žūklę?

Kažkodėl manoma, kad pursliais geriausia spininguoti vidurvasarį, kai suveši vandenžolės, bet jais sėkmingai meškeriojama vos nutirpus ledui ir visą rudenį. Svarbu, kad vandens temperatūra viršytų 5 laipsnius. Dar geriau, jei vanduo sušyla iki 10 laipsnių. Tiesiog vidurvasaris geriausias ir maloniausias žūklės pursliais metas. Pavasarį geriausios žūklavietės – ežerų įlankos, užtakių žiotys. Rudenį, kai nuskaidrėja vanduo ir ima po šalnų nykti vandens augalija, pursliais sėkmingai vliojamos lydekos ir ešeriai ten, kur į vandenį masiškai traukia žiemoti varlės. Na, o šiltuoju metu, kai po neršto plėšrūnės įminta ir ima kibti vangiai, purslius tampa ypač veiksmingu masalu ten, kur yra atvirų plotų tarp sužėlusios augalijos.

Kaip vadinti beliežuvius masalus?

Pursliai ir bulksiai – vobleriai be liežuvėlių. Šioje spiningo masalų klasėje yra ir daugiau tipų, tačiau kiti plukdomi nugramzdinti, o pursliai ir bulksiai visada vandens paviršiuje ir vadinami „topwater lures“. Pirmieji plukdomi tiesiai, kad keltų priešais save purslų bangelę (surface lures – angl.), antrieji sukontruoti taip, kad po kiekvieno truktelėjimo nukryptų į šalį nuo judėjimo trajektorijos, t.y. tiesės tarp masalo ir spiningininko (subsurface lures – angl.). Klasikiniai pursliai iš „surface lures“ grupės  pagal tarptautinę klasifikaciją vadinami „poper bait“ (tokių masalų pavyzdys – „Storm Chug Bug“ arba „Daiwa Saltiga Poper Laser Sardine“ , o bulksiai  iš „subsurface lures“ grupės – „subwalk bait“ arba „subwalk bait (tokių masalų tipiškas pavyzdys „Rapala X-Rap Subwalk“ arba „Zebco Quantum Table Dancer“). Pirmąją grupę papildo „crowler lures“ tipo masalai, kuriems sąlyginai priskirtini „Rapala Skitter Pop“, nes šių masalų purslavimą užtikrina ant nosies pritvirtinta speciali detalė. Tik grynakraujų „kroulerių“ ji yra žymiai platesnė, kaip „Arbogast Hocus Locust“ ir užtikrina, kad plaukdomas šuoliukais masalais „pulsuoja“ , priklausomai nuo konstrukcijos kraulio arba braso stiliumi.

Meškeriotojas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min