Kol ateina metas, kai spiningautojas gali kone užrištomis akimis pasakyti, kokie masalai geriausiai vilioja pamėgtos žūklavietės žuvis, ne vieno polaidžio vandenys nuteka upėmis. Tačiau, kai tai įvyksta, prasideda įdomiausias meškeriotojo biografijos etapas – jis gali prognozuoti kibimą, nes jo meistriškumas pakužda, kokį masalą turi panaudoti, tačiau dauguma spiningo masalų ieško parduotuvėse ir tik nedaugelis kuria ir konstruoja juos patys.
Vilnietis meškeriotojas Miroslavas Paukštaitis nuo gimimo gyvena ant Neries kranto, tad ši įdomi ir dosni upė neatsitiktinai tapo jo mėgstamiausia žūklaviete. Kažkada jis kaip ir dauguma Neries spiningininkų gaudė kiekvieną gandą apie tai, kas kokiais masalais spininguoja, kokiais sugauti įsimintini egzemplioriai, kaip ir daugelis skubėdavo į Vilniaus gatvę, kai į čia veikusią medžiotojų ir žvejų draugijos parduotuvę atveždavo latviškų sukrių arba leningradietiškų voblerių, o dabar tuos laikus prisimena su šypsena.
M.Paukštaitis jau antrą dešimtmetį spininguoja tik paties nukaldintomis blizgėmis ir sukrėmis. Tai ne užgaida, o priimtiniausia versija, nes tais masalais jis labiausiai tiki, puikiai žino jų savybes, sugeba meistriškai juos panaudoti įvairiose situacijose. Suprantama, kad ir laimikiais Neris sumanaus meškeriotojo nenuvilia, nors ji spiningininkų laikoma kaprizinga upe, kuri nenoriai dalijasi savo paslaptimis.
Kaip ir kam M.Paukštaitis pradėjo konstruoti ir gaminti spiningo masalus – vartikles, sukres ir voblerius? Jokios paslapties čia nėra – paprasčiausia buvo metas, kai jų negalėjai įsigyti, o kaulyti pas auksarankius taip pat ne išeitis. Tačiau, jei esi nagingas, išmanai, kaip veikia tekinimo ir frezavimo staklės, masalą gali pasigaminti pats. M. Paukštaitis pabrėžia, kad jo sukurti masalai pirmiausiai pritaikyti gaudyti žuvis Neries upėje. Kodėl? Atsakymas į šį klausimą – labai paprastas: Miroslavas – Antakalnio senbuvis, tad pašonėje nuo pat vaikystės – Neris, kurią dabar pažįsta gana detaliai.
Beje, tai ne metafora, nes Miroslavas visada puikiai žino, kur ir kuriuo metų laiku Neryje būriuojasi spiningu gaudomos žuvys. Kita vertus, meškeriodamas Neryje, Miroslavas sutiko jos pakrantėse ne vieną patyrusį meškeriotoją, kurių vardus šiandien daugelis žino tik iš knygų, o jis turėjo galimybę daug ko iš jų pasimokyti. Ir pirmiausia jis įsidėjo į galvą, kad kiekvienas masalas skirtas tam tikroms žūklės sąlygoms ir konkrečiai žūklės vietai.
Tarp M.Paukštaičio sukurtų masalų – daug sukrių, pritaikytų spiningavimui srovėje, tačiau pastaruoju metu ypatingai išpopuliarėjo originalios konstrukcijos blizgės-vartiklės, kurias meistras vadina universaliais masalais. Jų konstrukcija tokia neįprasta, kad iš pradžių daugelis spiningininkų į jas žiūrėjo labai įtariai ir nelabai tikėjo, kad tokais „nerangiais“ masalais galima vilioti ne tik įdomiausią Neries laimikį – salatį, bet ir lydekas, ešerius, šapalus, meknes, šlakius ir lašišas.
Kam teko matyti šias blizges, tą aišku stebina jų keistoka kampuota forma, neproporcingas plotis ir, žinoma, išgaubtas kaip pusrutulis plačiosios blizgės dalies šonas, tačiau , matyt, šis konstrukcijos elementas ir suteikia blizgei vartiklei nepakartojamą žaismą. Pastaruoju metu apie šį masalą girdėti nemažai palankių, o kartais net fantastiškų atsiliepimų, kad vilnietiškomis vartiklėmis galima suvilioti plėšriąją žuvį, kai kitais masalais nieko nesudominsi. Spiningininkai išbandė šią vartiklę kitose upėse – Nemune, Šventojoje, Dubysoje ir paaiškėjo, kad, nors ir sukurta spiningavimui Neryje, ji labai veiksminga ir kitose upėse, ypač Nemune, kur ja sėkmingai viliojami salačiai.
