Meškeriotojų grupė buriasi „Facebooke“
Žaibiška kaita
Į Norvegijos fiordus įsibridusios uolos atrodo nepajudinamos ir amžinos kaip sfinksai, žvelgiantys į laiko tėkmę iš aukšto ir gal net šiek tiek ironiškai. Šis įspūdingas nelytėtos gamtos monumentalumas, pažįstamas iš filmų apie vikingus, nuteikia, kad ir viska kita čia – stabilu, patikima ir draugiška. Šį įspūdį dar labiau sustiprina neskubi vietinių žmonių gyvenimo tėkmė. Deja, šis įspūdis apgaulingas, nes norvegams paprasčiausiai nėra kur skubėti. Tai iškart pasidaro akivaizdu, kai susipažįsti su rudeniniu kelto, kursuojančio tarp kontinento, t.y. Oksfjordo miestelio, snūduriuojančio prie pat Alta fiordo vartų, ir vienos šiauriausių Norvegijos jūros salų – Sorojos. Keltas plaukia iš salos anksti rytą, atgal grįžta po poros valandų, o kitas reisas – tik vakare, kuris rugsėjo mėnesį gana ankstyvas, nes šiaurės platumos, esančios už poliarinio rato, jau gyvena visą parą trunkančios nakties prieangyje. Niekur nepaskubėsi, atsipalaiduok ir nedaryk staigių judesių. Tikra idilė. Tačiau taip yra tik tol, kol švinines Arkties bangas glosto saulės spinduliai. Užtenka orui apniukti ir nuo uolėtų keterų į pakrantes atplūsta trolių ūkai, vėjas kyla bematant, šiaušiasi bangos, kurios net sunkiasvorius kreiserius lyg šapelius sviedžia į Sorojos uolas kaip auką vikingų dievybei Odinui.
Sorojos saloje reziduojantis lietuvis meškeriojimo vadovas Darius Ignatavičius be jokio šypsenos šešėlio pasakė, kad žaibiška orų kaita, kuria pasižymi arktinės platumos, yra pavojinga realybė, su kuria privalo skaitytis atvykėlis meškeriotojas. Norvegų jūros vandenyje, patį kaitriausią vidurvasarį sušylančiame iki 11–12 laipsnių, per penkias minutes žmogaus organizmas taip atšąla, kad medicina būna bejėgė. Žinoma, šiokius tokius šansus teikia neskęstantis draudimo polisas – „Marine Pool“ kombinezonas, kuris laikys paviršiuje, bet ir su juo vegetacijos plūduriuojant vandenyje laikas nuo 48 mūsų platumose garantuojamų valandų sumažėja iki 6 šiaurinių. Ir dar su tam tikromis išlygomis. Tad ne veltui ši šalis vadinama trolių buveine – šių mistinių būtybių įvaizdis personifikuoja atšiauraus klimato ypatumus, lemiančius uolėtų pakrančių būtį. Štai toks yra pirmasis ypatumas.
Pirmasis kontaktas
Mūsų ekspedicijos ekipažą, tikra to žodžio prasme, sėkmė lydėjo nuo pat pirmo žvilgsnio į Norvegų jūrą. Sunku buvo patikėti, kad šios neaprėpiamos platumos gali būti nesvetingos, žvelgiant į tingiomis bangomis straksinčius saulės zuikučius. Toks oras rugsėjo pradžioje – gana retas. Mums vos atvykus į vietą iškart buvo patarta nedelsiant tuo pasinaudoti ir plaukti į „karštą“ tašką, o apsigyvenimo Breivikbotno miestelyje įsikūrusio „Soroya Havsfiske Center“ stovykloje rūpesčius palikti vakarui. Pastvėrėme po žūkladėžę ir po meškerykotį, greitomis persirengėme ir vos ne bėgte nurūkome į prieplauką. Akvatorija apytuštė. Akivaizdu, kad daugelis atvykusių čia meškerioti užsieniečių, o ir patys norvegai naudojasi puikiu oru. Nuo tokios minties tikro meškeriotojo kraujas užverda, nes pašėlusiai norisi patirti, kaip kimba tos legendinės, didžiosios šiaurės platumų menkės, lyg submarinos nebyliai sklendžiančios amžinos prieblandos karalijoje, kaip masalą stveria geležiniais žandikauliais gigantiškos molvos, tykančios grobio sunkiai įsivaizduojamoje Zaraso ežero meškeriotojui gelmėje, kur gėlavandenė lydeka subliukštų lyg kiauras oro balionėlis, kaip...
Bet prieplaukoje tenka sutramdyti įaudrintą vaizduotę, nes be išsamaus instruktažo joks katerį išnuomojantis meškeriojimo organizatorius atvykėlio į atvirą jūrą neišleis. Todėl tenka įsikalti į galvą, kokiu kanalu reikia per radiją kviestis pagalbą, kaip iš atsarginės talpos pripildyti ištuštėjusį variklio baką, įsidėmėti, kad meškerės plaukimo iš vieno taško į kitą metu turi būti įstatytos į specialius laikiklius katerio gale, o masalai pakabinti ant tų pačiu laikiklių movų, kad aštrūs kaip jataganai kabliai laimikiui iškelti iš vandens privalo nesimėtyti po kojomis, o gelbėjimo liemenės ne formalumas, bet ekipuotės dalis, kuri privalo būti dėvima visą reiso laiką...
Instruktažas naudingas dar ir kitu aspektu: klausydamasis jo gerokai atvėsti ir noras beatodairiškai visu greičiu skuosti į nurodytą jūros tašką, pažymėtą GPS atmintyje, prigęsta. Viršų ima sveikas protas, kuždantis, kad reikia apsižvalgyti, įsižiūrėti į vietines daiktų ir reiškinių proporcijas, apsiprasti su nauja situacija, navigacijos ypatumais, kurie fiordo gilumoje ant aksominių bangelių nejuntami, tačiau kertant ribą, kur susiduria tėkmės iš fiordo ir iš tolybių atlinguojančios okeaninės bangos, katerį taip kresteli, kad iškart pajunti skirtumą tarp įlankos ir atviros jūros, ir nebereikia jokios agitacijos dėl liemenių dėvėjimo. Po šios remarkos turbūt nebūtina komentuoti, kad pirmasis kontaktas su žuvimi – viso labo iliuzija, kuri gražiai atrodo, nuo kranto žvelgiant į susiliejantį su horizontu fiordą, nes pirmasis kontaktas visada būna su atvira jūra. Na, o dėl liemenių nešiojimo tvarkos trolių šalyje reiktų dar žinoti, kad norvegų inspektoriai, tikrinantys į jūrą išplaukiančius katerius, be kompromisų baudžia už to svarbaus ekipuotės elemento ignoravimą.
