Purslai ir atstumai
Ketvirtąją ekspedicijos dieną, po išvakarėse praūžusio škvalo, dreifavome ir meškeriojome priekrantėje, palyginti netoli nuo fiordo, kurio gilumoje – Breivikbotno uostelis, žiočių, tad, kai pavakare vėl sukilo vėjas ir teko skubiai ieškoti užuovėjos, plaukti buvo lyg ir netoli, tačiau pirmą kartą gerokai paragavome sūraus vandens. Katerio forštevenis kas keliolika metrų įsirėždavo į bangos keterą ir sukeldavo purslų debesis, kurie aptėkšdavo mus nuo galvos iki kojų. Tokiose situacijose supranti, kam reikalinga ir kokia turi būti meškeriojimui jūroje tinkama ekipuotė.
Sunku įsivaizduoti, kaip jaustumėmės tokioje situacijoje be kepurės ir akinių, nes be jų išsiversti neįmanoma. Antra, abu šie ekipuotės elementai turi būti atsparūs sūriam vandeniui, o kepurė – neperšlampama. Ypač tinkami tokiuose reisuose slidininko akiniai, nes jie gaubia akis iš visų pusių ir kaip akvalango kaukė apsaugo jas nuo purslų. Tad pabalnojus nosį tokiais akiniais, galima be pertrūkių stebėti katerio kursą, o sudėtingoje situacijoje tai labai svarbu. Mūsų ekspedicijos ekipažas – ne naujokai, todėl kiekvienas pasirūpino tinkama apranga. Kiekvienas pagal savo stilių ir kompleksiją, tačiau akivaizdu, kad visų niuansų niekas iš mūsų apgalvoti negalėjo – neužteko fantazijos. Kokias išvadas galima padaryti dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko ir žvilgsnis tapo objektyvesnis?
Vėjuota ir vėsu
Kiekviena diena šiaurės platumose – skirtinga, todėl išvesti bendrą vardiklį, pagal kurį galima būtų koreguoti ekipuotę, turbūt neįmanoma. Tačiau šiek tiek bendresnes išvadas galima daryti. Štai vėsiu ir vėjuotu oru – geriausia apranga kombinezonai, praminti neskęstančiais draudimo polisais. Šioje ekspedicijoje bandytas „Marine Pool Floating“ kombinezonas pasirodė funcionaliausias iš mano kada nors bandytų: absoliučiai nevaržo judesių, neperšlampa, lengvas, klešnės gerai priglunda prie batų ir dengia aulus, todėl batai nepriteka vandens, hermetiška kišenė skirta mobiliajam, kuris kritinėje situacijoje labai svarbus, asmeniniam GPS prietaisui, dokumentams. Viską sudėjus dar lieka vietos.
Visi išvykoms į jūrą skirti drabužiai, kaip ir minimas kombinezonas, privalo būti su gobtuvais, kuriuos mūsų meškeriotojais žargoniškai vadina kapišonais. Gobtuvai puikiai apsaugo ausis nuo vėjo, o sūrymas neteka už apykaklės. Šiltu oru apsišarvavusiam kombinezonu – tvankoka. Todėl reikia turėti pamainą – neperšlampamą striukę su gobtuvu, neperšlampamas kelnes aukštu liemeniu, kurių klešnių apačia susegama arba suveržiama gumyte, kad jas galima būtų patikimai pritvirtinti virš batų aulų. Atskiras, tačiau privalomas ekipuotės elementas – gelbėjimo liemenė.
Kad ir koks būtų oras, neišsiversi be funkcionalių pirštinių, kurios turi saugoti rankas nuo menkių žiomenis nusagsčiusių ylų, nuo aštrių kaip skustuvas ešerių žiaunų dangtelių, nuo kabliukų dūrių, sūraus vandens, ėdančio menkiausią žaizdelę ir daugelio kitų nemalonumų. Štai nepatartina be pirštinių imti į rankas švartavimo trosų, vandens parašiutų virvių, kelti į laivą žuvį... Pačios funkcionaliausios vėsiu oru – neopreninės pirštinės, kurių delnai padengti šiurkščios medžiagos sluoksniu, kai saulėta ir šilta pakanka pirštinių iš sintetinio audinio, į kurį neįsigeria vanduo.
Išorinio jūrų meškeriotojo „apvalkalo“ paskutinis elementas – batai. Galima avėti botus, kurių auliukai siekia beveik iki kelių, tačiau visą dieną jais avėti – nekomfortiška, todėl geriausia avalynė – odiniai „treking“ tipo ilgaauliai batai su „Gore-Tex“ savybėmis. Svarbu, kad jų padai būtų neslidūs, „Vibram“ tipo, liežuviai prisiūti prie aulų, kad nesisunktų vanduo, anatominis vidpadis užtikrintų komfortišką kojos būseną, o specialios membranos, esančios batų viduje, išgarintų į išorę prakaito drėgmę ir koja būtų sausa.
Ekonomija – ne vietoje
Taupyti ekipuotės sąskaita neverta, nes diskomfortas kainuos brangiau. Mažytė smulkmena gali sukelti daug nepatogumų. Vienas puikias neperšlampamas kelnes teko atidėti į šoną tik todėl, kad konstruktoriai parinko užtrauktuką, kurio apatinėje dalyje – mikroskopinė skylutė, tačiau plaukimo metu per ją į vidų priteka pora litrų sūraus vandens, kuris srūva drabužiais, kai katerį užgriūva purslų debesis. Geriausias pasirinkimas – plonos, laisvo kirpimo guminės kelnės, kurias galima užsivilkti plaukiant iš „taško“ į „tašką“, o atsidūrus vietoje, kad saulutė nekaitintų, nusivilkti.
Be to, ekipuotė turi būti tokio lygio, kad, grįžęs į krantą, galėtum atsistoti po dušo čiurkšle ir palaukti, kol ji numazgos druskos apnašas. Štai tokios mintys sukasi galvoje, kai prieplauka jau matyti, o iš jūros parplauki ketvirtą dieną iš eilės, jausdamas sunkumą juosmenyje lyg būtum kilnojęs maišus su bulvėmis. Ir nuotaikos visiškai nepakelia žinojimas, kad dar teks doroti laimikį, o paskui čirškinti ant grotelių sultingą jūrų ešerio išpjovą. Bet ką darysi, tokio patiekalo atsisakyti šiek tiek toliau į šiaurę už 68 laipsnių šiaurės platumos, nesiryš net didžiausias tinginys. Ir ne tik todėl, kad toks kepsnys prabangiame Paryžiaus restorane kainuoja sumą, už kurią mūsų pensininkai turi pragyventi mėnesį. Tiesiog yra dalykų, nepakartojamų kaip dūžtanti į uolą Norvegų jūros banga.
