Akistata su monotonija
Nuo kelto trapo, prie kurio riedančius ant Stokholmo krantinės automobilius pasitinka mandagus švedų policininkas ir pakiša kiekvienam vairuotojui į panosę alkotesterį, iki Landosjono ežero, kuriame, žūklės turų organizatorių teigimu, karaliauja rinktinės arktinės palijos, laikomos Švedijos poledinio meškeriojimo sezono svajonių laimikiu, beveik tūkstantis kilometrų magistraliniais ir krašto keliais. Riedėti Švedijos magistralėmis taip pat nuobodu kaip skaityti antrą dešimtmetį tas pačias temas gvildenantį žūklės žurnalą. Švarut švarutėlis asfaltas, absoliučiai tiksliai leistino greičio neviršijančių švedų vairuotojų olimpietiška ramybė migdyte migdo nepratusį prie tokios pavyzdinės tvarkos lietuvaitį. Net sustojus pakelės aikštelėje ir užėjus į... šildomą ir visiškai nemokamą tualetą, pasidaro graudu, kad jame taip švaru, jog nėra kur nusispjauti, išskyrus į pisuarą.
Šioms monotoniškoms Švedijos realijoms reikia psichologiškai pasiruošti, todėl kelionių organizatoriai turėtų rengti keliaujantiems į Skandinaviją savaitinius kursus, supažindinančius su vietos ypatumais. Bet toje švediškoje monotonijoje yra ir savų privalumų – niekas netrikdo dėmesio, todėl gali, žvelgdamas pro langą į sniegu užverstas pakeles ir miškus, apie daug ką pagalvoti, pasvarstyti. Į šią kelionę leidausi ne vien dėl galimybės iš po ledo ištraukti purpuru pasidabinusią arktinę paliją – gal net svaresniu stimulu tapo galimybė savo akimis pamatyti ir savo kailiu patirti, kuo poledinis meškeriojimas mūsų krašte skiriasi nuo meškeriojimo Švedijos šiaurėje? Todėl dar bangų sūpuojamoje kelto „Romantika“ kajutėje į kelioninio kompiuterio atminties kamputį surašiau klausimyną, kad kartais kuris nors svarbus aspektas neliktų nuošalėje. Tuo labiau, kad užmigti buvo sunkoka dėl erzelio, kurį kėlė barus ir diskotekas visą naktį įnirtingai siaubusi populiaraus vienos paros kruizo Ryga-Stokholmas-Ryga, publika. Todėl meškeriotojams, norintiems sudėti bluostą, nuoširdžiai patariu plaukti kitais reisais. Ne pramoginiais. Kita vertus, neadekvačiai tarp tos publikos jautiesi ne tik vakarienės, pereinančios į naktipiečius, bet ir pusryčių metu, vilkėdamas apranga, kurios kodas rėkte rėkia, kad esi ne lėbautojas, o meškeriotojas. Visa tai tampa neaktualu, kai keltas prisišvartuoja Stokholme. Tada bandai spėlioti, kas laukia keliautojo aname Baltijos krante?
Ledo statuso vingrybės
Pagaliau GPS navigatorius maloniu merginos balsu paskelbia ilgai lauktą žinią, kad artėjame prie posūkio į šoną nuo magistralės taško. Kai įvyksta šis visos keliautojų grupės pagyvėjimą sukeliantis veiksmas ir autobusiukas ima riedėti keliu, vingiuojančiu per mišką, iškart supranti, kodėl jau kelintą šimtmetį keliautojai, speigų mėnesiais vykę iš Stokholmo į Laplandiją, savo užrašuose sutartinai kartoja banalų palyginimą, kad pusnių aukštis pakelėse didėja tiesiogiai proporcingai kiekvienam šimtui nuvažiuoto kelio kilometrų. Todėl nebestebino, kad, pasiekus Landono gyvenvietę, kurioje apsistojome, pusnys siekė vos ne autobuso stogą, o kelio ženklų skydai atrodė užkelti ant pusnių, nors iš tikrųjų jie, kaip ir visame civilzuotame pasaulyje, čia taip tvirtinami prie metalinių stulpelių.
Metas buvo jau vėlyvas, todėl mūsų ekspedicija, kurios pusę sudarė „Salmo“ viktorinos „Eruditas“ nugalėtojai – ekonomistas iš Kauno Tadas Ignatavičius, architektas iš Vilniaus Tadeušas Zemnickis ir atsargos kariškis Edmondas Jačionis, o kitą – „Salmo“ žūklės klubo nariai, netrukus sumigo jaukiame meškeriotojų viešbutėlyje. Pagal planą turėjome keltis dar prieš aušrą, o po monotoniškos kelionės tikrai reikėjo pailsėti.
Pirmąjį rytą anksčiausiai pakirdo viktorinos nugalėtojai, nes kas jau kas, o jie, visus metus rausęsi enciklopedijose ir žinynuose, ieškodami teisingų atsakymų į keblius klausimus ir iškovoję kelialapius į šią išvyką, nesirengė pramiegoti kibimo. Tačiau rytą mūsų laukė šaltas dušas – vietinė žūklės koordinatorė Ingrid Ahlenius pranešė, kad licencijos meškerioti arktinių palijų gausa garsėjančiame Landosjono ežere neišduodamos. Moratoriumas truks iki vasario 4 dienos, o priežastis – plonas ledas.
