Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 24d. 08:03

Žūklės čempionate PAR sportininkai gaudė karpius, o juos gaudė aferistai

Akimirka varžyboms pasibaigus, su laimikiais pozuoja (iš kairės) Aurimas Misius, Tomas Klovas ir Arūnas Paluckas.
Mindaugo Mikniūno nuotr. / Akimirka varžyboms pasibaigus, su laimikiais pozuoja (iš kairės) Aurimas Misius, Tomas Klovas ir Arūnas Paluckas.

Lietuvos karpininkų rinktinė, daugelį metų dalyvaudama pasaulio geriausių karpinės žūklės meistrų varžybose, jau išbandė sėkmę Prancūzijos, Kroatijos, Anglijos ir net Maroko vandens telkiniuose, tačiau karpių gaudymas Pietų Afrikos Respublikoje, kur vasario 10–13 dienomis vyko šių metų pasaulio karpių sportinės žūklės čempionatas, jai buvo tikra egzotika visomis prasmėmis.

Iš Vilniaus oro uosto Lietuvos rinktinė į piečiausią Afrikos žemyno valstybę – PAR, išvyko vasario 6, o sugrįžo tik vasario 15 dieną. Tad, prabėgus keletui dienų po grįžimo į Lietuvą bei susigulėjus kelionės įspūdžiams, kalbamės su Lietuvos karpininkų rinktinės vadovu Tomu Būdu apie tai, kaip šį kartą sekėsi dalyvauti pasaulio sportinės karpų žūklės batalijose, potyrius, kuriais praturtėjo mūsų šaliai atstovavę žvejai-sportininkai, ir kitus ne mažiau reikšmingus dalykus siekiant sportinių aukštumų pasaulyje.

Pakalbėkime apie tai, kaip buvo ruošiamasi šiam pasaulio karpių žūklės čempionatui PAR?

– Pasiruošimui laiko buvo mažoka. Įprastai ruošiamės visus metus, rengiame treniruočių sesijas ne vien Lietuvos atviruose vandenyse, taip pat stovyklaujame užsienyje. Tačiau šį kartą neturėjome nei laiko, nei galimybių deramai pasirengti, mat nuo praėjusio pasaulio čempionato, vykusio Serbijoje, prabėgo vos keletas mėnesių.

Pas mus žiema, o PAR dabar vasara... Vyrauja tokia praktika, kad Europoje karpių sportinės žūklės čempionatai vyksta rugsėjo–spalio mėnesiais. Taigi nebuvo galimybės susipažinti su vandens telkiniu, kuriame teks varžytis, labai jau dideli kelionės į šią šalį kaštai. Beje, Kūno kultūros ir sporto departamentas mums skiria lėšų, bet jei ne rėmėjai, būtų striuka. Na, kadangi esame savo veiklos fanatikai, tad prisidedame ir savo asmeninėmis lėšomis. Šiuo atveju pinigų niekuomet nebūna perteklius, jų minimaliai pakanka dalyvavimui tokio rango varžybose.

Rimanto Kičo nuotr./Deividas Sabonis su eiliniu neįskaitiniu šamu, šamams labai patiko ananasų skonio boiliai.
Rimanto Kičo nuotr./Deividas Sabonis su eiliniu neįskaitiniu šamu, šamams labai patiko ananasų skonio boiliai.

Kaip jums sekėsi kelionė ir kokia iš tiesų ta mums egzotiška šalis – Pietų Afrikos Respublika, ką įdomaus teko patirti?

– Skridome lėktuvu su persėdimu. Iki Vokietijos Frankfurto aerouosto, o po to iki paties Johanesburgo. Kelionė truko apie dvidešimt valandų. Toks ilgas skrydis ekonominėje klasėje tikrai varginantis. Skrisdami į čempionatą planavome kalnus nuversti, nes viskas suplanuota buvo iki smulkmenų tobulai, bet posakis „Žmonės planuoja – Dievas juokiasi“ pasitvirtino, deja. Be gausybės netikėtų rūpesčių, užgriuvusių mane, kaip komandos vadovą, taip ir neteko nieko daugiau pamatyti, nors Johanesburgas padarė labai gražaus, švaraus miesto įspūdį. Taip pat į akis krito tamsiaodžių šalies gyventojų lūšnynai tolėliau nuo Johanesburgo. Neįtikėtina, kad mūsų laikais egzistuoja tokia socialinė atskirtis visuomenėje, žmonės gyvena tokiose sąlygose tarsi prieš kokį šimtmetį... Čiabuvių nameliai žmogaus dydžio, suręsti iš skardų, lentų, faneros ir panašiai. Tų lūšnynų teritorija milžiniška, važiuojant greitkeliu net keletą minučių pro mašinos langą filmavau nusidriekusį vieną iš tokių lūšnynų rajoną.

Mūsų rinktinės nariai, kol aš vaikščiojau muitinės ir siuntų tarnybos TNT būstinių koridoriais, belsdamasis į kabinetų duris, bandydamas pasiimti visą mūsų žūklės amuniciją, laiko veltui neleido. Jie dalyvavo safaryje, vežiojami visureigiais po laukinių gyvūnų parkus, ten pat pietavo, mėgaudamiesi skaniai paruošta žvėriena. Ir apskritai maistas, kuriuo mus valgydino šeimininkai, patiko, mes sočiai prikirsdavom puikiai paruoštų steikų, užeigose kainavusių apie 10 eurų.

Kokių nesklandumų teko patirti ir kodėl, kaip, jūsų manymu, buvo organizuotos varžybos, palyginus su ankstesniais čempionatais?

– Varžybų organizavimas buvo gan aukšto lygio, įskaitinių žuvų (karpių) kiekis mus stebino, nes ten jų labai daug, su pernykščio čempionato žvejyba Serbijoje niekaip nepalyginsi. Todėl visas dienas vyko labai įdomios ir permainingos varžybos, kurių metu dalyviai turėjo padirbėti iš peties, kad suspėtų jaukinti ir ištraukti į krantą dažnai kimbančią žuvį. Beje, ne tik karpius, bet ir neįskaitinius, kelias dešimtis kilogramų sveriančius šamus, kurie vis kėsinosi „suvalgyti“ karpiams skirtą jauką.

Lino Kukulskio nuotr./Varžybų uždarymas, prieš apdovanojimus Lietuvos rinktinė nusipaveikslavo su šokių grupe.
Lino Kukulskio nuotr./Varžybų uždarymas, prieš apdovanojimus Lietuvos rinktinė nusipaveikslavo su šokių grupe.

Bloemhofo užtvankoje vyraujanti žuvis yra karpis, ten jie veisiasi natūraliai, panašiai kaip pas mus kuojos. Užtvanka yra nacionalinio parko teritorijoje, o karpiai ir kita žuvis kasmet gaudoma tinklais ir atiduodama skurstantiems žmonėms.

Na, o nesklandumai mus lydėjo visur, kas buvo susiję su varžybomis reikalingai pašarais ir inventoriumi, net juokavome, kad startuoti teks plikomis rankomis – be meškerių, be pašarų, tad karpius gaudysime kaip čiabuviai.

Žinau, jog įvyko gan keistas nesusikalbėjimas su PAR muitinės atstovais, kaip jums atrodo kodėl?

– Meškeres mes siuntėmės iš Lietuvos per siuntų tarnybą TNT, bet ten jų neatgavome dėl visiškai nesuprantamų priežasčių... Kai įvykdydavome vieną muitininkų reikalavimą, staiga iškildavo kitas, atseit nesutvarkyti kažkokie formalumai, ir taip dainelė be galo. Atrodytų, viskas turėjo būti paprasta ir aišku, tačiau su tamsiaodžiais muitinės pareigūnais, kurie, kaip supratau, jaučia didelę antipatiją baltiesiems dėl rasinės segregacijos praeityje, kurios apraiškos vis dar juntamos šioje šalyje ir šiandien, susikalbėti, pasirodo, labai nelengva.

Veikiama prieš mus buvo piktybiškai, labai rafinuotai, panaudojant pačius įmantriausius biurokratinius metodus, kitaip paaiškinti tai, ką teko patirti, negalėčiau. Daugelis baltaodžių sužinoję apie mus užgriuvusią bėdą tik ironiškai ištardavo – sveiki atvykę į Pietų Afriką. Taigi, tų savo brangių ir kokybiškų meškerių ir kitos įrangos mes taip ir neatgavome Pietų Afrikos Respublikos muitinėje. Baigiantis varžyboms, susisiekėme su TNT siuntų tarnybos atstovybe Lietuvoje ir paprašėme sugrąžinti siuntą atgal į Lietuvą. Džiaugiamės, kad šiandien visi siųsti į PAR įrankiai jau mūsų namuose, tad esame laimingi, jog nepatyrėme didelio nuostolio.

Pašarus karpiams ir kitą reikalingą įrangą buvome užsisakę vietinėje įmonėje, kurią mums rekomendavo varžybų organizatoriai. Tačiau čia taip pat susidūrėme su tokiu ponu Šounu, o galimai aferistu arba labai neatsakingu žmogumi. Beje, šis veikėjas baltasis, bet kas iš to... Jis mums visus reikalingus daiktus vežė po truputį visų varžybų metu, nors tą privalėjo padaryti likus parai iki varžybų starto.

Tomo Būdo nuotr./Deividas Sabonis ir Rimantas Kičas – karpių jaukinimas varžybų metu
Tomo Būdo nuotr./Deividas Sabonis ir Rimantas Kičas – karpių jaukinimas varžybų metu

Tik dabar, praėjus keletui dienų po čempionato, sužinojome, kad PAR sportinės žūklės federacija tą veikėją išmetė iš visų įmanomų klubų, asociacijų ir viešai pasmerkė jo elgesį. Tas Šounas ne vien mūsų rinktinei sugadino pasirodymą, nuo jo veiklos nukentėjo Italijos, Vengrijos, Izraelio rinktinės. O štai Baltarusijos rinktinė pataikė ant kitų aferistų, kurie mūsų kaimynams pardavė visiškai neveiksmingų pašarų. Apmaudu ir pikta, kad tokie dalykai gali vykti pasaulio čempionate.

Papasakokite konkrečiau kaip sekėsi mūsiškiams žvejoti ir kaip sekėsi kitoms komandoms?

– Lietuvos rinktinė, net ir turint omenyje susidariusias aplinkybes, varžėsi gerai, trūkstant tiek įrangos, tiek pašarų buvo neįmanoma siekti aukštesnių rezultatų. Kitos rinktinės net stebėjosi, kad mes startavom... Norint pasiekti bendrų gerų rezultatų, reikia gerai pasirodyti kiekvienoje žvejybos zonoje, bent jau pakliūti į zonos geriausiųjų trejetą. Mūsų pasiekimai A zonoje – 9, B zonoje – 4, C zonoje – 5 vieta. Bendroje komandinėje įskaitoje užimta 12-ta vieta iš dalyvavusių čempionate 24 komandų.

Primenu, kad pagal užimtą vietą zonoje skaičiuojami baudos taškai, kuo aukštesnė vieta, tuo mažiau baudos taškų. Baudos taškai sumuojami ir tokiu būdu skaičiuojamas bendras rezultatas. Favoritai nuo pat pradžių buvo PAR rinktinė, jie puikiai žinojo vietinių karpių gaudymo subtilybes, taip pat žinojo kaip galima apsisaugoti nuo neįskaitinės žuvies – šamo kibimų, tad jie laimėjo šį čempionatą, antros ir trečios vietų laimėtojai buvo prancūzai bei rumunai. Šios komandos daugelį metų įeina į pasaulio sportinės karpių žūklės elitą, be to buvo puikiai pasiruošusios, neturėjo jokių nesklandumų dėl įrangos ir pašarų, burtai joms lėmė gerus žūklės sektorius, o visų minėtų dalykų visuma lėmė galutinį rezultatą.

Lietuvos rinktinė iš viso pagavo 255 karpius, kurių bendras svoris siekė 780 kg. Palyginimui, šių metų pasaulio čempionai, PAR rinktinė, sužvejojo 602 karpius, o jų bendras svoris buvo 1759 kg.

Taigi, pernykštis „auksinis“ R.Kičo ir D.Sabonio pasirodymas nepakartotas dėl visų aukščiau minėtų aplinkybių visumos.

Nesklandumai muitinėje neatgaunant siuntos su įranga, taip pat problemos dėl pašarų karpiams padarė Mauro darbą. Lietuvos komanda fiziškai ir psichologiškai buvo gerai pasiruošusi, tad galėjo pakelti net ir didžiausią varžybų įtampą, tačiau sportinėje žūklėje yra vienas daug lemiantis faktorius – žūklės sektorius, kurį lemia burtai. Sektoriaus pakeisti, deja, negali, o kaip žinome žuvys migruoja, jos turi savo mėgstamas maitinimosi vietas, todėl labai sunku, kad ir pačiais kokybiškiausiais, gerai subalansuotais pašarais priversti karpius maitintis tame sektoriuje, kur žvejoji. Todėl visuomet sėkmė labiau lydi tuos žvejus, kurie žvejoja įprastose karpių maitinimosi vietose. Mums šiame čempionate ir burtai buvo nesėkmingi, nes ištraukėme visus tris sektorius, kuriuose iš pradžių karpių net nebuvo, teko juos kažkaip privilioti su prastais, nesubalansuotais jaukais.

Pokalbio pabaigai norėtųsi išgirsti kelis sakinius apie jūsų rėmėjus ir kitus pagalbininkus, padėjusius mūsų šalies rinktinei nuvykti į tokią tolimą šalį bei, nepaisant visų nesėkmių, garbingai pasirodyti.

– Lietuvos sportinės karpių žūklės rinktinę sudarė devyni žmonės, kartu vyko dar keturi savanoriai, padėję mums visur, kur reikėjo pagalbos. Šiame Pasaulio karpų žūklės čempionate startavo šie duetai: A zona – Arūnas Paluckas ir Aurimas Misius (varžybų metu Arūną Palucką pakeitė Tomas Klovas), B zona – Deividas Sabonis ir Rimantas Kičas (2018 metų Pasaulio čempionai asmeninėje įskaitoje), C zona – Paulius Pocevičius ir Aurimas Katkevičius (varžybų metu Paulių Pocevičių pakeitė Mantas Staškus). Rinktinės kapitonai – Tomas Būdas, Mantas Staškus, rinktinės delegatai – Mindaugas Mikniūnas, Remigijus Rupeika, Valdas Bakanas, Linas Kukulskis. Dėkingi už paramą esame Lietuvos rinktinės rėmėjams, įmonėms „Judex“, „Renmar Baits“, „Siunčiu LT“, „Žūklys“, „Žvejoklis“, „Baltijos žvynas“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min