Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žūklės niuansai. Ar visada karšiai elgiasi tipiškai?

Karšis
15min.lt skaitytojo Karolio Naskausko nuotr. / Geriausiai karšiai dabar kimba ankstyvą rytą, o per kelias valandas galima sugauti iki tuzino karšių
Šaltinis: 15min
0
A A

Karšis – namisėda, toli nuo pamėgtos sietuvos nekeliauja, iš jos išvilioti šią plačiašonę žuvį ne taip paprasta, kaip kartais matome televizoriaus ekrane. Mat auksažvynis nemėgsta, o kartais ir baidosi daugelio dalykų, į kuriuos meškeriotojas ne visada atkreipia dėmesį.

Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle

Kvapnus jaukas

Žvaigždėta rugsėjo naktis sutemomis pridengė palei Nevėžį besidriekiančias pievas ir plačiašakius gluosnius, svarinančius šakas ligi pat vandens, o, kai ėmė brėkšti, paupius užtvindė tiršta kaip grietinė migla. Skubėdamas, kad nepavėluotų į rytinę žūklę, žaižaruodamas brangakmenio spalvomis, praskrido tulžys. Na, o mes iš vakaro parinktame duburyje nugramzdinome į gelmę kvapnius jauko kukulius ir pradėjome tvarkyti meškeres.

Karšiams skirtas jaukas daug kvapnesnis už lynų, kuojų ar karosų žūklei naudojamą jauką. Tai reikalinga tam, kad priviliotų plačiašonius iš tolimesnių duburių į tą, kuriame užmestos meškerės. Karšis – nuolatinis dumblinėtojas, tad ir renkasi tokias vietas, sietuvas upėse, kuriose yra dumblo. Jame ieško maisto, o aptikęs šalia jauką, niekada nepraleis progos pasmaguriauti.

Kai regite vandens paviršiuje kylančius burbuliukus, žinokite, jog tai karšiai košia dumblą ir ieško gardėsių. Dalis jauko prasmenga į dumblą ir karšis jį randa pagal kvapą. Beje, iš sietuvos kylantys burbuliukai – geriausias ženklas, kad karšiai susidomėjo jauku.

Karšius vilioja daug kvapų, bet geriausias – iš sumaltos ajero šaknies, vanilės ir medaus kvapų supintas aromatas. To mišinio įmaišius net į paprasčiausią perlinių kruopų košę, valanda energingo karšių kibimo garantuota net ir tada, kai žuvys per karščius, o  rudenį prieš oro permainas būna labai vangios.

„Waggler“ efektas

Karšių žūklei sukurta daug įnagių, ypač plūdžių. Egzistuoja net plokščia plūdė, skirta gaudant srovėje iki minimumo sumažinti jos pasipriešinimui.

Vasarą tokiuose ežeruose kaip Žemaitijos Lukstas, palei Ignaliną tyvuliuojantis Baluošas, Utenas su Utenykščiu, Alaušas arba Kupiškio marios, kur tik yra platūs atabradai su molėtu dugnu, karšius galima sėkmingai gaudyti tradicine plūdine meškere. Tačiau, tarkim, Virintuose (ten gylis siekia septynis ir daugiau metrų) reikalinga slankioji plūdė, nes ir penkiametrinės meškerės valo atkarpa žemiau plūdės bus nepakankama  pasiekti dugną, ties kuriuo laikosi karšiai ir kur reikia nugramzdinti masalą.

Slankiosios plūdės irgi nevienodos. Tradicinės konstrukcijos – su dviem auselėmis valui slysti – paprastai yra lengvos, tad naudojant jas masalą užmesti didesnį nuotolį sunkoka. Tokia plūde geriausia gaudyti iš valties, o toli užmesti skirtos „Waggler“ stiliaus plūdės. Paprastai jos yra ilgos ir jau savaime dėl savo dydžio užmetamos kur kas toliau. Dabar naudojamos ir pasunkintos – plūdės gale įtaisytas antgalis iš metalo, kuris gerokai padidina plūdės masę, o užmestą visada laiko horizontalioje padėtyje. Gaudant tokia plūde svareliai išdėstomi taip, kad plūdė būtų nugrimzdusi iki ryškiai raudonai dažyto antenos  galiuko.

Kai karšis kimba, tokia plūdė išplaukia į paviršių ir gula ant šono. Tai dar ne ženklas, kad meškeriotojas turi žaibiškai pakirsti kimbančią žuvį, karšis dar tik ragauja masalą ir kol kas nekyla pavojus, kad jis pajaus masale užmaskuotą kabliuką ir „gardų“ kąsnelį išspjaus. Taip, kaip karšis, nekimba jokia kita žuvis. Tradiciškai plūdė turi panirti, o štai karšis kaip tik plūdę iškelia ir net paguldo ant vandens paviršiaus. Meškeriotojas turi apsišarvuoti kantrybe, kad sulauktų momento, kai žuvis ims vilkti plūdę į šalį – tada ir reikia pakirsti.

Toks savotiškas karšio kibimo braižas atsiranda dėl šios žuvies burnos sandaros. Tiksliau, tai ne burna, o savotiškas straubliukas, kurį ištempęs karšis rausia dugną. Tai jis daro galva žemyn, todėl masalą auksažvynis įsiurbia, o ne ryja kaip kitos žuvys. Kai masalas atsiduria karšio burnoje, plūdė virsta ant šono.

Valgiaraštis

Karšių apetitai ir skoniai labai permainingi. Vieną dieną jie džiaugsmingai ragauja šutintus kviečius, o kitą gundosi tik žirniais arba musės lerva. Kodėl taip yra, atsakyti sunku, tačiau karšių įnoringumą meškeriotojai jau apipynę sakmėmis. Kiekvienas meškeriotojas turi savą karšių jauko ar specialios košės receptą receptą, kurį saugo kaip savo akį. Tačiau dabar sėkmingai galima naudotis jau paruoštais jaukais, kuriuos reikia tik suvilgyti vandeniu iš to vandens telkinio, kuriame meškeriojama, ir palaukti, kol tinkamai išbrinks. Šiais jaukais karšius galima sėkmingai vilioti bet kokiomis sąlygomis. Geriausi, žinoma, jaukai, jau išbandyti konkrečiomis sąlygomis.

Na, o iš masalų rudenį populiariausias – sliekas. Tad dviračio išradinėti nereiktų.

Laukimas

Mūsų pasirinkto duburio gylis siekė keturis metrus, tad meškerioti buvo galima tik su slankiąja plūde. Maždaug po valandos atsisakėme musės lervų, nes jomis gundėsi tik aukšlės, neleidžiančios nuskęsti masalui ligi dugno. Kylantys į vandens paviršių burbliukai liudijo, kad karšiai labai greitai aptiko jauką, bet pergudrauti jų nepavykdavo. Meistriškai nukąstas sliekas – visa, kas likdavo meškeriotojui. Tada nutarėme nebelaukti, kaip paprastai, kol plūdė ims slinkti šonan. Pakirsdavome anksčiau, tad karšiai nespėdavo pajusti kabliuko ir masalo nebeišspjaudavo. Po kurio lyg keptuvė gerai sublyksėdavo sidabriniais šonais vandens paviršiuje. Karšis rudenį dažniausiai gradžiuojasi tradiciniu slieku. Patyrę meškeriotojai tvirtina, kad būtent jais sumeškeriojami didžiausi, net 4-7 kilogramų svorio karšiai.

Tačiau išimčių pasitaiko: karšiai kartais labai mielai griebia apsiuvą. Į šių žuvų meniu, žinoma, įeina dabar labai populiarios musės lervos, kinivarpos, makaronai, grūdai, košės. Tikriausiai yra dar daugybė masalų, kurių nė neišbandėme. Ir vargu ar kada visus išbandysime.

Vietos

Karšiai dabar kimba ne tik Nevėžyje. Jų žūklė jau prasidėjo visuose didžiuosiuose ežeruose, Nemuno žemupyje, Neryje, daugelyje tvenkinių, kuriuose yra gilių vietų. Po neršto karšiai kurį laiką dar plauko netoli krantų, palei nerštavietes, bet netrukus pradeda būriuotis ir susitelkia sietuvose, ties upių senvagėmis, kur srovė sūkuriuoja, o tvenkiniuose – tuose ruožuose, kur praeina patvenktos upės vaga, ties stačiais krantais. Žinoma, daugelį labiausiai vilioja žūklė Nemuno žemupyje, bet ir ten reikia orientuotis, kur karšiai keliauja maitintis, o kur tik lankosi praplaukdami.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min