Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle, keiskis naujienomis, diskutuok.
Toks šapalų aktyvumas labai parankus meškeriotojams, nes oranžiniais pelekais pasidabinusius upių korsarus galima vilioti įvairiais masalais.
Lašalų trauka
Siauro iš ežero į ežerą vinguriuojančio upelio pakrantėse tarp sužydusių žolynų pirmyn aukštyn siuva spiečiai lašalų. Tolydžio vabzdeliai leidžiasi ant vandens, kad baigtų savo vestuvinius šokius. O čia jų tyko šapalai...
Atrodo, kad žuvys gaudydamos lašalus, čepsi kaip žindukliai paršeliai. Turbūt nėra dabar upelyje nė vieno šapalioko, kuris praleistų tokią progą papuotauti. Lašalų šokiai trumpi, paskui šapalams reikės tenkintis kur kas kuklesniu meniu, todėl ir skuba. Ar galima suvilioti šapalą, kai jis nusitaikęs į gyvą grobį, kurio nesupainiosi su jokiu kitu?
Godumo pasekmė
Pastebiu solidų pūkštelėjimą palei pat pasvirusias vandenin žilvičio šakas. Tipiška solidaus šapalo slėptuvė. Tingi srovelė po šakomis atplukdo lašalus, ir žuvys aktyviai jais smaguriauja. Įsibrendu į srovę, išvynioju muselinės valą ir užmetu. Bet mano muselė, surišta iš plunksnelių ir imituojanti lašalą, nutupia tolokai nuo šapalo slėptuvės. Ją tučtuojau griebia aukšlė... Muselė sušlapo, tenka ją keliais mostais išdžiovinti, kad neskęstų – antraip šapalas negriebs.Tik trečiasis metimas šapalui lemtingas. Žuvis godžiai griebia muselę ir, pajutusi apgaulę, neria į srovę. Stangrus meškerykotis puikiai spyruokliuoja ir gesina žuvies šuolių jėgą. Galiausiai žuvį pritraukiu prie graibštelio. Nesuprantamas gobšumas – srovė neša šimtus gardžių lašalų, o jis griebė būtent tą, kuris buvo su kabliuku...
Masalų įvairovė
Šapalų mūsų krašto vandenyse yra visose srauniose upėse, ruožuose su smėlio, žvirgždo ar molio dugnu ir skaidriu vandeniu.
Nuo labai senų laikų seneliai, vesdamiesi anūkus žūklėn, pirmiausia paporina, kad pats geriausias masalas šapalams – karkvabalis. Ir tai tiesa – kai tik karkvabaliai ima skraidyti, žmonės juos gaudo Pirčiupius supančiuose pušynuose, o paskui traukia Merkin meškerioti stambių šapalų. O sliekas šapalams meškerioti tinka nebent ankstyvą pavasarį.
Tačiau vidurvasarį šapalai stveria dar egzotiškesnį masalą – vingilį arba graužavirbą. Tai nėgės lerva, gyvenanti upių pakrančių dumble. Tokiu masalu paprastai meškeriojama dugnine meškere, nors galima ir plūdine. Graužavirba panaši į mažytį unguriuką. Kabliukas veriamas į lūpą, kad lerva negalėtų įsirausti į smėlį, nes gaudyti reikia žemiau slenksčių, o pačios geriausios vietos – smėlėti duburiai. Žinoma, graužavirba vilioja ir stambius ešerius, lydekas, net didelius karšius.
Kitas įdomus šapalų gaudymo būdas – masalui ir jaukui naudoti žirnius. Dugnas žūklės vietoje turi būti kietas, kad srovė vandenin metamus ir grimstančius žirnius ridentų tolyn. Šiuo veiksmu susidomėję šapalai susirenka į jaukinimo vietą iš toli ir ima rinkti riedančius akmenuotu dugnu žirnius. Gaudyti geriausia plūdine meškere arba lengva dugnine su virpančia viršūnėle. Plūdinei naudojamos jautrios srovinės plūdės ir ilgos meškerės be ričių.
Šapalai – ir spiningautojų laimikis, nes ši žuvis ne tik godi, bet ir labai azartiška. Medžiodama ji nenuilsdama vaikosi ties pagrindine srove zujančias smulkias žuveles. Šapalams gaudyti spiningu naudojamos mažytės sukrės Nr.0-1. Bet pats sėkmingiausias masalas – 3,5-5 cm apkūnus “crank” tipo vobleriukas. Tokį masalą šapalai dažnai atakuoja, vos jis paliečia vandenį. Tad masalų pasirinkimas nemažas, o šapalų aktyvumas – maksimalus. Todėl pats laikas išbandyti laimę.
