Tačiau tas vienas procentas, atsižvelgiant į sezono ypatumus, ginklų nesudeda ir vėliau, o meškerioja upėse, pratakiuose tvenkiniuose, kurie užšąla vėliausiai. Žodžiu, atkakliausieji spininguoja nuo sausio iki sausio ir leidžiasi prie vandens kiekvieną kartą, jei tik leidžia meteorologinės sąlygos. Ar yra pagrindas laikytis tokios strategijos, o gal tai tik rafinuota užgaida nemeškerioti jokiais kitais būdais ir įrankiais?
Nebūtina laukti pirmojo ledo
Nors lapkritį naktimis dažnai spusteli šaltukas, tačiau koks meškeriotojas atidės suplanuotą žūklę, jei tik iš dangaus nelyja akmenimis. Na, o išnaudoti paskutinę galimybę prieš ledmetį pameškerioti spiningu, tikrai nepražiopsos nė vienas. Juoba, kad šaltas vanduo, ichtiologų teigimu, teigiamai veikia lydekų, kiršlių, sterkų apetitą, o ešerius – skatina telktis į būrius, kuriuose besisukinėjančios žuvys, kad ir kiek medžiotų, o visada jaučiasi alkanos. Suprantama, jog nuspėti besibūriuojančių ešerių elgseną nesunku. Todėl paskutinės dienos prieš ledmetį – tai reali galimybė sugundyti trofėjinį kupriaus egzempliorių. Kur meškerioti? Atsakymas – labai paprastas, kai nebeįmanoma išplaukti į ežerų plotus, kur ešerius dabar galima aptikti sėklių papėdėje arba ties stačiais povandeniniais šlaitais, patartina žūklei rinktis pratakius tvenkinius, kuriuos ledas sukausto tik po gerokų šalčių.
Be to, neatidėliokite išvykos, nes, jei spustels penkiolikos laipsnių šaltis, kuris lapkričio pabaigoje pasitaiko mūsų platumose, meškerioti ešerius bus nekomfortiška. Žiedeliai aplips leduku, negalėsite panaudoti pinto valo, nes jis tokiame šaltyje stangrėja, vienagyslis taip pat stangrėja, bet dar ir trapus tampa. Teks vilktis kur kas storesnę aprangą, o tai kausto judesius, tikslių masalo užmetimų procentas mažėja.
Kita vertus, tokios progos vėl reikės laukti metus, o jei jums yra įdomi stambių kuprių žūklė, tai tikrai apmaudu praleisti galimybę sumeškerioti trofėjų, kuris apvainikuos visą sezoną. Antra, ešerių meškeriojimas prieš ledmetį spiningu labai patogus, nes galima itin efektyviai išnaudoti visą šviesųjį dienos metą, kuris dabar – labai trumpas. Tai įmanoma todėl, kad stambūs ešeriai, traukiasi į gilesnes vietas, kur rengiasi žiemoti, o tos vietos paprastai upių senvagių arba tvenkinių duburiai, kur ešeriai ir lydekos – gana arti vieni kitų. Tad lydekos kibimas – taip pat tikėtinas. Pakankamai gerai pamėgtą vandens telkinį pažįstantis meškeriotojas gali palyginti lengvai rasti žuvų susitelkimo vietas, kurios metų metais nesikeičia, o svarbiausia gali nesunkiai orientuotis, kokio svorio ir dydžio masalais konkrečioje vietoje reikia žvejoti, kad pasiektum duburio horizontą, kuriame laikosi žuvys. Tokios yra teorinės prielaidos, nors praktiškai pasitaiko, žinoma, visaip, tačiau vis dėlto labai svarbu, kad iš anksto numanai, kokiu masalu iš anksto pasirinktoje vietoje žvejojant didžiausia tikimybė sugriebti sėkmę už uodegos.
Žvalgytuvės prie tvenkinio
Kai tik oro prognozėje pasigirdo, jog tikėtina šlapdriba iškart buvo sustyguota išvyka prie vieno vidutinio dydžio tvenkinio. Kol atvažiavome prie vandnens, kol sutvarkėme įrankius, šiek tiek įdienojo ir ant balučių neliko jokios ledokšnių užuominos. Iš už debesų taikėsi išlįsti saulutė, tačiau jai tai pavykdavo tik protarpiais. Tokie trumpalaikiai saulės debiutai nedžiugina, nes iš patirties gerai žinau, kad ešeriams apšvietimo kaita, liudijanti apie slėgio šuoliukus, gyvybingumo neprideda. Ešeriai prieš ledmetį labiau mėgsta, kad būtų pastovus oras, o kai slėgis šokinėja, jie linkę snūduriuoti.
Šiuo metų laiku tolimiems žygiams pakrantėmis rengtis neverta, nes paprastai atvažiuoji tiesiai į vietą – reikalingi duburiai šalia. Tad sutaupai daug laiko, nes, kaip jau kalbėta, šviesusis metas – trumpas. Geriausia taktika – žvejoti viename ar dviejuose pasirinktuose duburiuose, kurie yra netoli vienas kito. Taip daugiausia šansų nepražiopsoti kibimo, kuris gali būti labai trumpas ir pliūptelti kaip tik tuo laiku, kai žingsniuoji nuo vieno duburio prie kito. Laimei, pragiedruliai liovėsi, dangus apsitraukė pilka marška, oro temperatūra pakilo iki poros laipsnių šilumos. Tad sąlygos susiklostė visai palankios vėlyvai sezono masteliu ešerių žūklei.
Sėkminga pradžia ir nesėkmingas pusdienis
Tiek aš, tiek mano kolega, su kuriuo visada vykstame į tokią gana ekstremalią žūklę, tame tvenkinyje turime savo pamėgtas vietas, tad nužingsniavome vienas į vieną pusę, kitas – į priešingą. Netrukus stovėjau prie nedidelės įlankos, kurios šlaitai – statūs. Tai liudija, kad kažkada čia būta upelio vagos vingio. Prisegiau prie valo sukrę – šis savadarbis masalas su sidabro lapeliu, apsitraukusiu per laiką pilkšvomis apnašomis, tačiau trišakį dengiančią skaisčiai raudoną plunksnų muselę su juoda uodegėle kasmet atnaujinu. Tuo metu kaip tik ėmė ore sūkuriuoti šlapios snaigės, dydžiu primenančios dviejų centų monetas.
Masalą užmečiau išilgai kranto, leidau nugrimzti maždaug pusantro metro ir ėmiau sukti ritės rankenėlę, keisdamas tempą – tai greičiau, tai lėčiau. Tokį masalo plukdymą ešeriai labai greitai pastebi, o paskui susierzina ir ima sukrę persekioti. Žinoma, tai nereiškia, kad jie būtinai kibs, tačiau po kelių bandymų vienam kuriam nervai gali neišlaikyti. Šį kartą įvykių eiga mane nustebino – sukrė nenuplaukė nė pusės reikiamos distancijos, o meškerykotį supurtė keli stiprūs smūgiai. Po paskutinio meškerykotis sulinko ir ranka pajuto dunksėjimą. Lyg kas plaktuku daužytų per masalą. Jokios abejonės – ešerys. Puikus kuprius apsuko kelis plačius ratus, kol iškeliau jį ant delno iš vandens. Tokioje žūklėje graibšto nepanaudosi, nes jį nepatogu nešiotis, o antra – visada galvoji, kad jo neprireiks. Na, o paskui jau būna šaukštai po pietų.
Nė karto nesijaučiau užtikrintai, vykdamas prieš ledmetį žvejoti ešerių. Ne kartą mano nuojauta pasitvirtino, bet šį sykį stambus kuprius, paguldytas į krepšį iškart išblaškė dvejones. Deja, visai be reikalo, nes paskui tris su puse valandos meškeriojau beveik be jokio rezultato – užkibo viena neužauga lydekaitė ir trys į anūkus pirmajam tinkantys ešeriokai. Kita vertus, vienas solidus egzempliorius – taip pat ori premija už tai, kad reikėjo giliau įtraukti kaklą į apykaklę, ginantis ryto žvarbos. Diena jau krypo vakarop. Po poros valandų ims temti. Kai tik apie tai pagalvojau, į galvą toptelėjo mintis, kad po pirmojo kibimo užsiciklinau – nė karto nekeičiau masalo, nes pagalvojau, kad iškart pavyko panaudoti tokį, kuris tinkamiausias būten šiandien. Gal per likusį laiką vertėtų paieškoti kitos versijos?.
