Į Kauno medicinos universiteto klinikas su 7 mėnesių mažyliu ant rankų nuvykome kamuojami kosulio su dusuliu. Diagnozuotas lengvas laringitas. Teko keletą dienų pagulėti ligoninėje. Padarytum, bet ką, kad tik kuo greičiau pagerėtų mažyliui. Atsigulėme palatoje kartu su dar viena mamyte ir mažyliu, taip pat kamuojamu laringito. Liga ta pati, nuotaikos tos pačios, sveiksime kartu.
Kaip paaiškėjo tą pačią dieną, šalia esančiose palatose gulintys mažyliai serga rotavirusine infekcija ir kitomis panašiomis ligomis. Juk tai labai lengvai užkrečiama – nuskambėjo klausimas mus gydančiam gydytojui. Atsakymas buvo paprastas: dezinfekuokite durų rankenas, plaukite rankas. Tai padaryti tikrai nesunku, bet kaip dezinfekuoti sesučių rankas ir aprangą, kurios vaikšto iš vienos palatos į kitą? Sanitarės valo visas palatas su tomis pačiomis šluostėmis...
Užsikrečiama: fekaliniu – oraliniu, buitiniu kontaktiniu (žaislai, patalynė), oro – lašeliniu būdu (kai sergamumas labai didelis, užteršta aplinka, galimas toks plitimo būdas ligoninėse). Perdavimo veiksniai – užkrėstas vanduo, užkrėstas maistas ir pan.
Baimės akys buvo didelės visai ne be reikalo. Vos grįžus namo pasireiškė virusinės infekcijos požymiai: raižantis pilvo skausmas, vėmimas, viduriavimas, karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas, galvos svaigimas... Susirgo visi, pirmiausia aš – mama, vėliau vyras, dvi mano sesės, vyro sesuo ir pusseserė. Tie su kuriais kontaktavome ligoninėje ir namuose. Nežinia kur viso to pabaiga, nes mūsų svečiai grižę namo ligą „parvežė“ ir namiškiams. Segančiųjų ratas platėja. Neramina mintis kaip naują ligą ištvers jau ir taip laringito nukamuotas mažylis, nejau vėl teks grįžti į ligoninę?
