„Aitvaras – kaip ženklas danguje, dialogas tarp leidžiančiojo ir skrendančiojo. Kaip siela, siūlas ir kūnas, jungtis tarp dangiško ir kūniško“, – filosofiškai apie aitvarus prabilo sostinės menininkas Gitenis Umbrasas, žinomas kaip Stebuklų plytelės Katedros aikštėje, Meilės krantų ir daugelio netradicinių kūrinių autorius. Jo idėja į dangų leisti aitvarus – meno kūrinius – pastaruoju metu užsikrečia vis daugiau ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų gyventojų.
Pirmas aitvaras – skraidanti plyta
Maždaug prieš dvidešimt metų tapybą dangaus fone nutaręs eksponuoti Gitenis prisipažino, kad visuomet domino meno integravimas į gamtą. Pirmas aitvaras, juokiasi, buvo skraidanti plyta nuo Gedimino bokšto. Sumanymas padaryti gigantišką aitvarą, vaizduojantį Nukryžiuotąjį, nešamą trijų serafimų, „Pranciškaus vizija“ kilo prisiminus vaikystę. „Nuvažiuodavau pas giminaitę į kaimą. Jos pirkioje kabėjo tokia ksilografija – iš Kristaus žaizdų į Pranciškaus rankas ir kojas eina spinduliai. Ta ksilografija primena valdomą aitvarą“, – apie vieną paskutinių savo kūrinių pasakojo menininkas. Įspūdingo dydžio (10 prie 7 metrų) aitvarą menininkas kūrė net dvejus metus ir su bendraminčiais paleido Nidos Parnidžio kopose. „Kai nuvažiavome į Nidą, buvo audros. Manėme, kad nėra vilties pakelti aitvarą. Tačiau vieną dieną įvyko stebuklas – audra nurimo. Nors trumpai, vis dėlto aitvarą išbandėme“, – sakė Gitenis.
Kokios sąlygos geriausios leisti aitvarus? „Beveik visoks oras tinka, tik ne audros. Normalius aitvarus geriausia leisti pajūryje, nes vėjai stipresni ir įdomiau. Būna delno dydžio aitvarų – juos galima leisti ir nuo ventiliatoriaus ar virdulio garų, bet šio sumanymo dar neįgyvendinau“, – šyptelėjo pašnekovas.
Tinka ir šiukšlių maišas
Lietuvos aitvarų judėjimo koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė prisipažino, kad aitvarai – viena jos aistrų. Nuvykusi prie jūros moteris nepraleidžia progos dangaus platybėse paganyti aitvarą. „Jau tris dienas neleidau aitvaro. Taip ir niežti rankos“, – nusijuokė beveik dvidešimt metų įvairias aitvarų šventes organizuojanti Giedrė. Pati juos kurti ir tapyti pradėjo tik prieš trejus metus. Gaminant menišką aitvarą, pasak pašnekovės, galima naudoti įvairias medžiagas. „Negaminame japonų ar kinų, kurie tam naudoja ryžių popierių ar liaunus skaldytus bambukus, aitvarų. Mūsiškiai – ūkiški, iš specialaus polietileno popieriaus, kuris beveik nešlampa ir neplyšta, todėl aitvaras išsilaiko keletą metų. Tapome akrilo dažais – jie nenusiplauna“, – dienraščiui L.T. pasakojo Giedrė ir pridūrė, kad leisti aitvarus tinka bet kokiu oru, išskyrus škvalą.
Paklausta, ar sudėtinga pasidaryti kad ir paprasčiausią dangaus skrajūną, moteris tikino, jog viskas priklauso nuo aitvaro sudėtingumo. „Yra aitvarų greitukų, kuriuos galima pasigaminti per penkiolika minučių. Tokie ypač tinka vaikams, dažnai neturintiems kantrybės ilgai konstruoti. Šiaip viskas skrenda: prie šiukšlių maišo pririši siūlą, papuoši kuo nors – štai ir aitvaras“, – sakė aitvarų judėjimo koordinatorė.
Pagrindinis sportinių ir meniškų aitvarų skirtumas – leidimo technologija. Sportinius aitvarus, anot Giedrės, daug smagiau leisti, nes gali išgauti visokių figūrų: „Daugiau veiksmo. O meniškus pririšai siūlu, paleidai ir žiūri į dangų. Kaip meditacija.“
Norintiems pasigaminti aitvarą, bet nežinantiems kaip, pagelbės interneto svetainė www.aitvarai.lt. Beje, sostinės aitvarų entuziastai dažnai buriasi prie Baltojo tilto, o kauniečiai – Santakoje, Nemuno saloje arba aerodrome.
