Mes net nebandome abu ištarti garsiai. Nes skambėtų vienu ir tuo pačiu balsu: „Prie Girolamo ir Dianos Pontoriero vakarienės stalo. Capo Vaticano kyšuly. Kalabrijoje.“
Ten, kur gyvendavome itališku staltiesės ritmu visą savaitę. Birželį ir rugsėjį. Apgaubti tik itališkoms šeimoms būdingos šilumos, namų dėmesio. Kiekvieną dieną, mažame kukliame viešbutėlyje, tarp jokiems michelinams nenusileidžiančių vietos patiekalų jaukiame šeimos restoranėlyje.
