Aplink mane buvo daug moterų su blizgančiomis palaidinėmis, vyrų, mūvinčių aptemptais šortais, translyčių ir dar neapsisprendusiųjų dėl savo lyties. Visur žvilgėjo blizgučiai. Tai buvo 2011 metai, Niujorke buvo ką tik įteisinta santuokų lygybė ir visur galėjai išvysti žmonių, dėvinčių marškinėlius su užrašu „Aš ♥ NY“.
Mano vaikinas, kuris dabar yra mano vyras, ir aš buvome ką tik grįžę iš Portlando (Oregonas). Nebuvau naujokas didelėse „Pride“ šventėse, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai atsidūriau tokiame didžiuliame būryje ir buvau būtent tas, kas esu: homoseksualus transseksualas.
Nusivilkau marškinėlius ir viešai apnuoginau krūtinę – to nebuvau daręs nuo mažų dienų. Neseniai, prieš šešias savaites, man buvo atlikta operacija.
Mano randai vis dar buvo iškilūs ir paraudę, turbūt nereikėjo taip greitai atidengti jų saulei. Bet tai buvo „Pride“ renginys, o aš buvau San Fransiske. Viena moteris man nusišypsojo, o pro šalį einantis vyriškis linktelėdamas išreiškė savo pripažinimą.
Žmonės kartais mane klaidingai suprasdavo, bet ne čia, ne dabar. Du randai ant krūtinės man priminė skausmo, represijų ir gėdos metus, netikrumą ir abejones. Bet jie taip pat buvo džiaugsmo ir meilės bei šio kūno išlikimo simboliai, pasakojantys mano istoriją. Plunksnų šalikų, plikų krūtinių, priklijuojamų blakstienų ir trumpučių šortų jūroje jaučiausi matomas.
