Turėjom dėdę Lionginą – jis niekada netingėdavo nuvesti mūsų į bažnyčią pažiūrėti prakartėlės. Kiekvienais metais ji būdavo vis kitokia. Kaip gražu ir paslaptinga žiūrėti į ėdžiose ant šieno gulintį kūdikėlį, ties juo palinkusius Mariją ir Juozapą, aveles. O dar pasaptingi barzdoti puošniai apsirėdę trys Karaliai! Tos spalvotos šviesos, kokių tais laikais nebūdavo niekur. Na gal teatre. Vaikui tas stebuklas įvykdavo čia pat, tą pačią akimirką. Žvelgiant į mielą kūdikio veidą pasaulis tapdavo vientisu iškilmingai džiugiu įkvėpimu. Tik įėjus į pilną žmonių bažnyčią apgaubdavo iškilmingos ir paslaptingos pagarbos atmosfera. Viskam atvira vaiko sąmonė pajusdavo tai, ką su amžiumi daugelis prarandame – neįkainuojamą ir nepaaiškinamą tikėjimo paslaptį.
Dabar, nugyvenęs pusę amžiaus, staiga supratau, kad nežinau daugelio įdomių ir svarbių faktų apie pagrindinės katalikų šventės solenizantą. Pradėjau skaityti ir supratau, kad kai ką buvau pamiršęs, o kai kurie dalykai kažkodėl išvis praslįdo pro mano išilavinimą. Taigi dabar pasidalinu įdomybėmis iš Kristaus gyvenimo, kurias (su kuklia religijos istoriko išraiška veide) galėsite perpapasakoti giminaičiams saikingai ragaudami Kalėdų vaišes.
