Kažin ar galima net mažiausia staigmena laikyti A.Lukašenkai seniai įprastas represijas Lietuvai kaimyninėje šalyje. Deja, nebūtų nuostabu ir jei tų represijų būtų dar daugiau.
Kažin ar galima laikyti staigmena, kad A.Lukašenka bent kiek realesnius konkurentus pasistengė pašalinti dar prieš rinkimus.
Tačiau akivaizdžiai išaugusį Baltarusijos visuomenės pilietinį aktyvumą ir galbūt jau tikrai nemažos dalies žmonių nuovargį nuo A.Lukašenkos valdymo pastebėti tikrai verta.
Ir vis dėlto pagrindinė šio farso dramos elementų intriga, bent jau mano įsitikinimu, ir toliau yra susijusi ne su Baltarusijos pilietinės visuomenės galimybėmis (ar jų trūkumu) nusikratyti A.Lukašenkos režimo jungo. Ji labiau susijusi su jau daugybę metų nesibaigiančiu tikrų šulerių iš Maskvos ir Minsko lošiamu pokeriu.
Kadangi naujausią šio pokerio partiją, oficialiai, kaip minėta, vadinamą „Baltarusijos prezidento rinkimais“, praturtinti ėmėsi ir mažiausiai du Maskvos samdyti aktoriai, tai būtent į juos ir ketinu atkreipti dėmesį šiame rašinyje. Na ir, žinoma, paanalizuoti, koks pokeris iš tikrųjų yra lošiamas.
