Jei pasakysiu, kad mes, lietuviai, neturime normalaus santykio su šventėmis, šventiniu maistu, vaišėmis, maistu apskritai ir dovanomis – tikrai nepasakysiu nieko naujo. Jūs ir patys tai puikiausiai žinote. Ar bent jau jaučiate. O gal ir nebejaučiate, nes per pastarąsias dienas mano susirankioti virtualūs perlai verčia manyti būtent taip.
„Vemsiu; persiėdžiau; dabar visa Lietuva tik ir be*** (gadina orą); bloga; pergėriau; kur po galais visi mezimai“, – tai tik keletas ir tik švelnesnių skaitymėlių, su kuriais susidūriau tarpušvenčiu. Hardcorinių, man, ko gero, čia niekas neleistų skelbti, o ir jūs vargiai tai norėtumėte skaityti.
Kad taip yra – nekeista. Juk vos trisdešimt metų yra tikrai per trumpas laikotarpis ištrinti tuos trauminius patyrimus ir keistus įpročius, kuriuos mums suformavo mūsų pačių ir mūsų šalies likimai. Mes keičiamės smarkiai per lėtai, o ir mūsų nebesuvaldomas niurzgimas dėl absoliučiai visko daro savo. Valdžia bloga, Lietuvėlė bloga, šefas blogas, Veryga blogas, oras blogas, nuosavas diedas – išvis blogas. Viskas blogai. Tai bent per šventes paėsiu tiek, kad būtų gerai. Toks yra pastarųjų metų standartinio lietuvio gyvenimo būdas. Beje, aš tikrai negalvoju apie jus, jog jūs ėdate. Tai jūs patys apie save taip galvojate ir visiškai nesibodite to garsiai skelbti. Sakote, ne? Ogi čia pat perbėkite jei ne savo, tai savo aplinkinių postus ar mintyse perkratykite pokalbius. „(Persi-)Ėsti, (persi)-ėdu, (persi)-ėdam“ bus tik švelniausi ir nekalčiausi iš jų.
