Aš esu psichoterapeutė – be kitos veiklos, rašau ir šią skiltį, pavadintą „Mieloji terapeute“, o už mano frustracijos kupino riksmo socialiniame tinkle slypėjo viltis, kad galbūt kiti jaučiasi ne tokie vieniši šiuo labai keistu ir nerimo kupinu metu.
Taip, mes turime didesnių rūpesčių, nei visą dieną tramdyti potraukį liesti sau veidą (kas išvis būtų galėjęs pagalvoti, kad mums taip rūpi jį liesti?). Taip, daug žmonių miršta, dar daugiau – sunkiai serga, o apie naujus patvirtintus atvejus skelbiama kasdien.
Ir tai dar ne viskas: mūsų rankos suskeldėjusios nuo dezinfekavimo priemonių ir muilo, mūsų vaikai uždaryti namie ir negali eiti į mokyklą, mūsų darbovietės uždaromos, mūsų šventės ir susibūrimai atšaukti, o kai kurių parduotuvių lentynos beveik tuščios.
Kitaip tariant, mūsų gyvenimai pasikeitė tiek dideliu mastu, tiek smulkmenomis, tačiau bent jau esame visi kartu šioje, atrodo, siurrealistinėje situacijoje. Bent jau man taip atrodė.
