Konstitucija įtvirtina, kad prezidentas „Seimo pritarimu skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“.
Aiškindamas Konstitucijos nuostatas, 1998 metų sausio 10 dienos nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad prezidento „kaip valstybės vadovo, rūpestis – sudaryti daugumos remiamą Vyriausybę, todėl jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja parlamento daugumos“.
„Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas Vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje“, – teigė Konstitucinis Teismas.
Pagal išaiškinimą, „prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką“.
„Formuojant Vyriausybę jo (prezidento – BNS) veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t.y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė“, – nurodė Konstitucinis Teismas.
Pagal doktriną, prezidentas negali laisvai pasirinkti premjero ir ministrų kandidatūrų.
„Taigi remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti ministro pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“, – yra nurodęs Konstitucinis Teismas.
Lietuvos prezidentė Daliai Grybauskaitė pirmadienį pareiškė, kad ji palaikys tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos.
