Mums paskambino A. Silkinis ir pasakė: „Darom Velykinę laidą su Veronika Povilioniene. Atvažiuokit įrašyti dainų su ja ir laidoje atliksite.“ Buvo įdomu, nes Veroniką žinojome nuo vaikystės lygiai taip pat kaip Kalėdų senelį. Ji mums buvo tarsi kažkokia mistinė būtybė, dainuojanti keistas liaudies dainas.
Per tris dienas įrašėme keturias keistas dainas. Ir tai vėl buvo kažkas visiškai naujo Lietuvoje. Šokių muzika labai įdomiai derėjo su liaudiškomis dainomis.
Šeštadienio vakarą prieš Velykų sekmadienį pačiu geriausiu TV eterio laiku kartu su Veronika ir ansambliu „Blezdinga“ dalyvavome tiesioginėje laidoje. Prie stalo kalbėjomės apie Velykines tradicijas, jaunimo požiūrį į lietuvių kultūrą, tradicijas, dainas. Buvo labai smagi laida. Tokia keistoka, tačiau labai nuoširdi ir šeimyniška.
Atrodė, kad tą vakarą prie televizorių sėdėjo visa Lietuva. Po šios laidos mes pakilome į kitą populiarumo lygį. Užkariavome ir vyresnės auditorijos širdis. Tapome ne tik maištaujančių paauglių grupe, tapome visos Lietuvos grupe. Tai ypač gerai atspindėjo albumų pardavimai. Nuo tos dienos su Veronika palaikome labai artimus ryšius. Ši moteris mums davė labai daug. Ji mums yra optimizmo ir stiprybės pavyzdys.
