Puikiu kritiniu mąstymu ir ribotu jumoro jausmu pasižymintis anglų kalbos „treneris“ pasakojo, kad jaučiasi puikiai neturėdamas šeimos: „Nenoriu kartoti svetimų klaidų – pažįstamų, artimųjų, tėvų. Nereikia prie nieko taikytis, pyktis. Man niekas netrukdo“. „O mes?“ – paklausė Paulius. „O ką jūs?“ – nesuprato Jevgėnijus, taip ir neleidęs mums ramiai papusryčiauti.
 |
| Be Sienų nuotr./Turkiški pusryčiai |
Keturračiais išdūmėme į apžvalginį turą. Vos tik pradėjus pasivažinėjimą vienas aparatas neatlaikė. Laukdami techninės pagalbos nuošaliame vienkiemyje gėrėme arbatą su nuobodžiaujančiais vietiniais. Sklandžia rankų kalba išsiaiškinome, kad vienas turi vaisių, antras – suvenyrų parduotuvėlę, trečias spaudžia sultis, o ketvirtas – trobesio, kurį vadina kavine šeimininkas. Ne sezonas, tad visi sėdi ir geria. Geria arbatą, nes alkoholį draudžia Alachas.
 |
| Be Sienų nuotr./Pas vietinius žmones |
Grįžę į Goremą sutikome gatvės muzikantą Pablo, kuris pats to nežinodamas išgelbėjo mūsų naktį. 24 metų prancūzas vaikystę praleido su mama Tulūzoje – gerai mokėsi , žaidė futbolą, rankinį. Penkiolikos išsikraustė pas tėtį. Hipiškoje aplinkoje pradėjo groti, piešti, rašyti eiles. Prieš kelis metus jis pasiėmė gitarą, keletą svarbiausių daiktų ir išskrido pusmečiui į Pietų Ameriką. Taip ir keliauja iki šiol, namo grįžti nenori, gal ir mums taip bus?
Pavakarieniavę persikėlėme į Pablo hostelį. Prie mūsų trijulės prisijungė porelė australų ir iranietė. Surinkę tarptautinę komisiją degustavome Kapadokijos vynuogyno derlių. Vidurnaktį atsisveikinę išskubėjome į autobusų stotį, kur mūsų niekas nelaukė. Stovėjome vidury žiemos, vidury nakties, vidury Turkijos, vidury tuščios autobusų stoties. Miestelis miegojo, o romantiškai krintančios snaigės nežadėjo šilto pasisėdėjimo.
 |
| Be Sienų nuotr./Kapadokija sniege |
Kriminalas. Grįžome į Pablo hostelį. Tyliai praslinkome pro miegantį sargą. Beviltiškai stengėmės pažadinti prancūzą. Nepavyko. Pasišviesdami apžiūrėjome atrakinto kambario lovas. Visos užimtos. Į šaltį grįžti nenorėjome, o siaurame koridoriuje vos tilpo keliautojų batai. Paklebenome keletą rankenų ir mūsų laimei, virtuvės durys buvo atrakintos. Pasitiesėme miegmaišius ir dar ilgai negalėjome užmigti. Bebaimių kiškių širdelės spurdėjo nuo kiekvieno bruzdesio. Galiausiai nuovargis atliko savo darbą. Paryčiais išsliūkinome nepastebėti, nesušalę, neišsimiegoję, laimingi.
