Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš Indijos – į Nepalą: 4. Himalajuose svarbiausias tikslas yra kelias, o ne viršūnė

Himalajuose
Karolio Barecko nuotr. / Himalajuose
Šaltinis: 15min
0
A A

„Košmaras“, – kelių valandų klampojimą per sniegą apibūdina danas Oliveris. Takelis, kuriuo einame, itin siauras, daugybę kartų klupteliu ir pargriūnu, o kartais į sniegą sulenda net visa koja.

Tačiau tai nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti: skaisčiai šviečia saulė, kalnų viršūnės baltuoja mėlyno dangaus fone ir tos pusnys kažkodėl visai gerai nuteikia.

Ėjimas per sniegą gerokai išvargina ir po šešių-septynių valandų bridimo – mintyse jau nebe kalnai, o kaip greičiau pavalgyti ir griūti į lovą. Manangas, esantis 3540 m. aukštyje, sniego pasaka nekvepia nė iš tolo: didžiulės pusnys, kai kur siekia porą metrų, o visi gyventojai atrodo kažkur pasislėpę po storais sniego patalais.

Apie higieną geriau negalvoti

Apsistojame nakvynės namuose ir vakaras vėl prabėga šildantis prie pečiaus. Šeimininkai kūrenimui kartais naudoja džiovintas jakų išmatas, tačiau, panašu, kad nuo jų pečius nėra toks kaitrus, kaip nuo malkų.

Sykį gaunu picą su morkomis ir kopūstais, o kitą kartą užsisakęs makaronų – gaunu virtų makaronų, be jokio padažo ar kitų priedų.

Nepale, kaip ir Indijoje, valgant reikia kuo mažiau galvoti apie higieną. Stengiuosi nežiūrėti, kai maistą patiekia akivaizdžiai murzinos rankos, juodomis panagėmis.

Maisto pasirinkimas Annapurnos treke didelio įspūdžio irgi nepaliko: vyrauja makaronų, ryžių ir bulvių patiekalai bei tradicinis nepalietiškas maistas.

Vakariečiams bandoma įtikti siūlant picą, mėsainius ar keptus sumuštinius. Tiesa, virėjai ne visuomet nutuokia, kaip tas vakarietiškas maistas turėtų atrodyti. Sykį gaunu picą su morkomis ir kopūstais, o kitą kartą užsisakęs makaronų – gaunu virtų makaronų, be jokio padažo ar kitų priedų.

Karolio Barecko nuotr./Himalajuose
Karolio Barecko nuotr./Himalajuose

Nelengvas sprendimas – keliauti žemyn

Manange pabendrauju su kitais keliautojais ir vietiniais nepaliečiais, paklausinėju apie galimybes eiti tolyn. Jokios patikimos informacijos apie ateinančių dienų oro sąlygas nėra, sniego gausybė, todėl nusprendžiame aukščiau nebekilti ir suktis atgal. Visą dieną drasko vidinės abejonės – gal vis dėlto reikia bandyti eiti pirmyn.

Karolio Barecko nuotr./Himalajai
Karolio Barecko nuotr./Himalajai

Galiausiai sveikas protas nugali ir keliaujame žemyn. Guodžiu save mintimi, kad daug didesnės drąsos ir ištvermės reikia pasukti atgal, negu kopti toliau. Juk pats kelias yra tikslas.

Pasivaikščiojimai Himalajuose nėra vaikų žaidimai: vos prieš pusmetį, 2014 m. spalį kilus audrai, Annapurnos regione žuvo keliasdešimt žmonių iš kelių valstybių.

Dauguma jų tuo metu bandė kirsti aukčiausią treko vietą – Thorong La perėją, kuri lauktų ir mūsų vos už kelių dienų. Ši tragedija buvo įvardinta kaip viena didžiausių Nepalo kalnų istorijoje.

Paradoksalu, tačiau būtent spalis laikomas pačiu palankiausiu mėnesiu įveikti Annapurnos žiedą.

Leidžiantis žemyn kartas nuo karto sutinkame į viršų lipančius žygeivius, kurie klausinėja apie situaciją Manange. Truputį atsibosta visiems pasakoti tą patį, bet tuo pačiu suprantu, kaip jiems įdomu viską sužinoti iš pirmų lūpų.

Žmonių srautai treke yra smarkiai išaugę, todėl džiaugiuosi, kad ilgą laiką jų pavyko išvengti.

Nepalo moterys: nuo mamų iki kalnų gidžių

Besileisdami žemyn apsistojame Lower Pisang miestelyje. Stebiu, kaip mūsų viešbutėlio prižiūrėtojos galvą kitoje gatvės pusėje rakinėja ir neaišku kokių padarų ieško, jos kaimynė.

Po kurio laiko moteris paruošia mums pietus ir grįžta pas kaimynę toliau „švarintis“. Šioji dar karts nuo karto pamaitina krūtimi kūdikį, tuo pat metu papsėdama cigaretę.

Vakare susipažįstu su 26 metų nepaliete Tila, kuri dirba kalnų gide. Mergina kilusi iš aštuonių asmenų šeimos, turinčios nedidelį ūkį. Dvi jaunesnės Tilos seserys buvo ištekintos, sulaukusios vos keturiolikos.

Annapurnos regione, dirba apie 200 moterų gidžių.

Tila nusprendė pasukti kitu keliu, išlaikė egzaminus ir tapo kalnų gide, nors šeima tam smarkiai prieštaravo.

Gido karjera nėra labai ilga, todėl mergina neramiai laukia ateities ir sako, kad norėtų ką nors studijuoti, kad po to galėtų gauti gerai apmokamą darbą.

Anot jos, Annapurnos regione, dirba apie 200 moterų gidžių, tačiau ji taip ir liko vienintele, kurią sutikau.

Besileidžiant žemyn oras išlieka permainingas, o saulėtas dienas keičia lietingos. Nebėra prasmės niekur skubėti, todėl, jei kažkuriame miestelyje patinka labiau, – tai ir apsistojame porai dienų.

Kartais tenka eiti keliu, kuriuo pravažiuoja visureigių vairuotojai ir klausinėja, ar nereikia pavežti iki apačios. Velniškai erzina tokie klausimai.

Karolio Barecko nuotr./Himalajuose
Karolio Barecko nuotr./Himalajuose

Iš viso kalnuose praleidau 17 dienų ir nuėjau 180 kilometrų – panašus yra ir viso Annapurnos žiedo ilgis.

Gaila, kad nepavyko įveikti maršruto nuo pradžios iki pabaigos – bus proga kada nors grįžti atgal. Kita vertus, tai yra antras ilgiausias mano trekas ir, be abejonės, pats gražiausias.

Žaibo greičiu praskrieja kelios dienos Katmandu. Dabar keliaujame atgal į Indiją. Tad kituose pasakojimuose bus istorijos iš jos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje