Visas šis muziejus – kelionė. Tūkstančio metų istorija pasakojama pastate, išdygusiame simbolinėje Varšuvos vietoje. Kaip tik šitame rajone kažkada gyveno daugiausia žydai, o Antrojo pasaulinio karo metais naciai čia įrengė garsųjį Varšuvos getą. Priešais stovi paminklas geto didvyriams, tokiu būdu vietos simbolika dar labiau sustiprėja: paminklas įamžino Lenkijos žydų kančias ir mirtį, o muziejus – gyvenimą.
Laiptais į „Mišką“
Iš šviesios fojė leidžiamės gelsvais laiptais žemyn – į pirmąją iš aštuonių galerijų „Miškas“. Taip vadinasi pirmoji ekspozicijos dalis, per kurią žengiame tūkstantį metų atgal. Šioje galerijoje pasakojama žydų atvykimo į Lenkijos teritoriją legenda, tik čia nesiremiama istoriniais faktais.
Priešais stovi paminklas geto didvyriams, tokiu būdu vietos simbolika dar labiau sustiprėja: paminklas įamžino Lenkijos žydų kančias ir mirtį, o muziejus – gyvenimą.
Toliau – ankstyviausiam žydų gyvenimo Lenkijoje laikotarpiui skirta salė „Pirmasis susitikimas“ (960–1500). Sienos čia ištapytos, stalas – interaktyvi lenta su daugybe informacijos.
Trečioji salė „Paradisus ludaeorum“ (1569–1648) pasakoja apie žydus Abiejų Tautų Respublikos laikais. Bendruomenė gausėjo, žydų kultūra klestėjo. Tai vadinamasis Lenkijos žydų aukso amžius.
„Miestelyje“ – unikali sinagoga
Įspūdingai atrodo tolesnė „Miestelio“ (1648–1772) galerija, kurios pagrindinis akcentas yra ištapytos lubos ir rekonstruota medinė sinagoga, tokia, kokia stovėjo Ukrainos teritorijoje šiuo metu esančiame Hvizdecės miestelyje. Pastatyta apie 1640 metus, Pirmojo pasaulinio karo metais sinagoga nukentėjo ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Beveik pamirštas žydų kultūros paminklas prikeltas naujam gyvenimui Varšuvos muziejuje.
Tyrimai ruošiantis rekonstrukcijai truko daugiau nei 8 metus, lubos tapytos dvejus. Šiuos darbus atliko apie 400 savanorių iš viso pasaulio.
Toliau – geležinkelio stotis. Ši salė, pasakojanti apie Lenkijos žydų istoriją 1772–1914 metais, vadinasi „Šiuolaikiniai iššūkiai“. Tai – pramonės revoliucijos simbolis, nes geležinkelis gerokai pakeitė visų gyvenimus, tapo kur kas paprasčiau keliauti, kraustytis gyventi.
Pasivaikščiojimas žydų gatve
„Žydų gatvė“ – tai kvietimas pasivaikščioti tarp kavinių, kino salių ir kitų objektų, primenančių, koks buvo turtingas žydų kultūrinis gyvenimas tarpukariu, 1918–1939 metais. Atsikūrusi Lenkijos valstybė suteikė žydams galimybes vystytis, kokių dar nebūta. Ambicingi žydų visuomenės lyderių planai persikėlė į politinių partijų programas, visuomeninių organizacijų veiklą, menininkų kūrybą.
Tačiau šis laikas ne vien rožėmis klotas. Bręsta įvairiomis atmainomis žydiškasis nacionalizmas, o kartu – ir lenkiškasis. Vadinamieji pogromai nuvilnijo per Lenkiją jau 1918 metų rudenį, paskatindami gana didelės dalies Lenkijos žydų migraciją į Palestiną, Vakarų šalis, Ameriką.
Iš šios gatvės per vartus galima įeiti į namų vidų, ten pasakojamos to meto žydiškojo gyvenimo istorijos: apie politinį ir kultūrinį gyvenimą, provincijos miestelių problemas ir t.t.
Karo baisumai – iš slapto archyvo
Pirmiausia reikia apsiauti dešinįjį batą, bet nesirišti jo raištelių. Tada apsiaukite kairįjį batą, užsiriškite raištelius ir grįžkite prie dešiniojo.
Kita galerija alsuoja karo baisumais, ne veltui ji ir pavadinta „Sunaikinimas“. 1939 metų rugsėjo 1 dieną Lenkiją užpuolė nacistinė Vokietija, rugsėjo 17-ąją – Sovietų Sąjunga. Naciai neilgai laukę ėmėsi žeminti žydus, viešai skusdami jiems barzdas, vėliau žymėdami žvaigždėmis, veždami priverstiniams darbams, izoliuodami getuose, žudydami koncentracijos stovyklose.
Emanuelas Ringelblumas ir jo ištikimi draugai surinko ir išsaugojo didžiulį archyvą, kuriame užfiksuota žydų kasdienybė karo metu.
Paskutinioji galerija pasakoja apie naujausius laikus – „Pokaris“ įamžina laiką nuo 1944 metų iki šių dienų. Antrąjį pasaulinį karą išgyveno vos 300 tūkst. Lenkijos žydų, po karo jie sprendė: likti ar emigruoti. Muziejaus galerijoje – ir pirmasis paminklas Holokausto aukoms atminti, ir sunkūs, antisemitizmu persmelkti 1968 metai, ir visuotinis atgimimas po 1989-ųjų.
Kiekviena galerija įtraukia savaip. Kiekvienoje pasakojama sava istorija, o kai kur gali rasti ir tokių praktiškų patarimų – kaip apsiauti batus: „Pirmiausia reikia apsiauti dešinįjį batą, bet nesirišti jo raištelių. Tada apsiaukite kairįjį batą, užsiriškite raištelius ir grįžkite prie dešiniojo.“ Tokie buvo patarimai žydams, kurių reikėjo laikytis kasdieniame gyvenime.
Pasakoti apie šį muziejų sunku. Geriau ten apsilankyti ir tam skirti ne kelias valandas, o gerą pusdienį. Tuomet užteks laiko išgirsti gido žodį, pasidairyti į sienų ar lubų tapybą, išnagrinėti, ką siūlo interaktyvūs ekranai. O Varšuva yra labai netoli – vos 500 kilometrų nuo Vilniaus.
