Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sindromai, II dalis. Kai aptemsta protas: į namus tempiam šiukšles ar pajaučiam potraukį... skulptūroms

Italų menininko Lorenzo Quinno skulptūra
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Italų menininko Lorenzo Quinno skulptūra
Šaltinis: 15min
0
A A

Atsidūrę tam tikrose situacijose kartais pasielgiame taip netikėtai, kad ne tik nustebiname patys save, bet net ir negalime paaiškinti, kodėl taip elgėmės. 15min.lt rašė, kaip Jeruzalėje apsilankę turistai staiga įtiki esantys pranašai ir pradeda skelbti Apokalipsę, kaip į Paryžių nuvykusius japonus dėl patirto šoko į tėvynę tenka sugrąžinti su medikų palyda, ir kaip netikėtai įkaitais tapę asmenys pradeda jausti šiltus jausmus savo pagrobėjams.

Šįsyk pristatome dar tris, žmonėms protą aptemdančius ir keistai elgtis priverčiančius, sindromus.

Limos sindromas

1996 metais Japonijos ambasadoje, Limoje, Peru, šalies sukilėliai įkaitais paėmė šimtus, ambasadoriaus rezidencijoje vykusioje šventėje dalyvavusių žmonių. Praėjus vos kelioms dienoms,  užpuolikai į laisvę paleido didžiąją dalį savo įkaitų, tarp kurių buvo ir itin svarbūs asmenys, nors pati situacija truko kelis mėnesius. Teigiama, kad tokį jų sprendimą lėmė staiga užsimezgęs glaudus ryšis su įkaitais ir jiems pajausta simpatija.

Netrukus po to, psichologinė būsena, kai pagrobėjai prisiriša prie savo aukų ir pradeda joms jausti artumą, pavadinta Limos sindromu. Šis sindromas – tai iš esmės atvirkštinis Stokholmo sindromo, kai įkaitai prisiriša prie savo pagrobėjų ir ima juos ginti, variantas.

Diogeno sindromas

Tikriausiai ne sykį girdėjote liūdnų pasakojimų apie šiukšles į namus kiekvieną dieną tempiančius žmones: nereikalingus plastikinius butelius, kartono lakštus, šiukšlyne rastus suplyšusius batus ar neveikiantį laikrodį. Jei taip, tuomet taip pat žinote, kad net tada, kai šių žmonių būstai užversti šiukšlėmis, tampa purvini, o iš jų sklindantis dvokas nebeleidžia ramiai gyventi kaimynams, šie asmenys nieku gyvu neleidžia išmesti nė vieno iš gatvės parsitempto šlamšto.

Besaikis šiukšlių kaupimas, prasta asmeninė higiena, purvas namuose, socialinis užsisklendimas, visiškas gėdos nebuvimas ir priešinimasis bet kokiai pagalbai – tai Diogeno sindromu sergančių žmonių kasdienybė. Galvą susukus šiam sindromui, asmuo pradeda iškreiptai suvokti realybę, tampa įtarus, neretai agresyvus, laikosi atokiai nuo kitų, o kai kas nors bando sutvarkyti netvarką, kurioje šis žmogus gyvena, jis labai pyksta, kad žmonės lenda prie jo asmeninių daiktų.

Besaikis šiukšlių kaupimas, prasta asmeninė higiena, purvas namuose, socialinis užsisklendimas, visiškas gėdos nebuvimas ir priešinimasis bet kokiai pagalbai – tai Diogeno sindromu sergančių žmonių kasdienybė.Teigiama, kad maždaug pusei pacientų, išgyvenančių Diogeno sindromą, nenustatoma psichiatrinė diagnozė. Be to, nors šis sutrikimas dar vadinamas skurdo ir senatvinės nešvaros sindromu, kai kurie nuo jo kenčiantys asmenys būna sąlyginai pasiturintys ir išsilavinę.

Pirmą sykį Diogeno sindromas apibrėžtas 1966 metais. Diagnozė pavadinta vieno iš žymiausių kinikų mokyklos atstovų, graikų filosofo Diogeno iš Sinopo, vardu. Rašoma, kad asketišką gyvenimą pasirinkęs ir į pirmykštę būklę visuomenę sugrįžti kvietęs bei aršiai jos papročius kritikavęs filosofas, gyveno statinėje.

Diogeno sindromas dažniausiai nustatomas vyresnio amžiaus žmonėms. Nuo sindromo kenčiantys asmenys savo elgesį motyvuoja esą neturėjimu ką valgyti, gatvėje ar šiukšlyne rastų daiktų reikalingumu ir pan. argumentais. Taigi šis sindromas paliečia ne tik juo sergančius asmenis, bet ir jų artimuosius, turinčius gyventi kartu, tarp šiukšlių.

Psichiatrai Diogeno sindromą sieja su asmenybės problemomis, silpnaprotyste bei įvairiomis kitomis psichikos ligomis, tarp kurių: šizofrenija, nuotaikos sutrikimais ir kt. Taigi dažnai vienintelis būdas sustabdyti žmogų nuo šiukšlių tempimo į namus – kreiptis į teismą, prašant ištirti šio asmens psichiką. Nustačius, kad žmogus serga, jam galima skirti gydymą, netgi per prievartą paguldant į psichiatrijos ligoninę.

Stendalio sindromas

Britų roko grupė „Queen“ kadais dainavo „Too much love will kill you“ (angl. k. per daug meilės sunaikins tave). Panašu, kad taip gali nutikti ir nuo per daug meno. Tai savo pavyzdžiais įrodė ne vienas pasaulio turistas, kuriam didis menas taip susuko galvą, kad jo elgesys staiga tapo visiškai nekontroliuojamas. Į meno kūrinius mėtomi puodeliai arbatos, akmenys ar bandymai apipilti juos sieros rūgštimi – tai dažnai žmonių, kenčiančių nuo Stendalio sindromo, pavyzdžiai.

Minėtu sindromu vadinamas sutrikimas, kai meno kūrinio beprotiškas grožis ar meno kūrinių gausa vienoje patalpoje taip paveikia žmogų, kad jis, staiga, ima elgtis nekontroliuojamai arba net nualpsta. Kitaip tariant, žmogus nesugeba išsyk prisitaikyti prie didžiulės meno apsupties.

Šis sutrikimas pavadintas garsaus prancūzų rašytojo, Stendalio, vardu. Teigiama, kad rašytojas pats išgyveno šią nervų ligą, kai 1817 metais pirmą sykį lankėsi Florencijoje. Vėliau Stendalis savo knygoje „Roma, Neapolis ir Florencija“ aprašė nepaaiškinamą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais. Jis rašė patyręs „savotišką ekstazę“ nuo minties, kad yra Florencijoje. Jis taip pat rašė, kad lankydamasis ten išgyveno „smarkų širdies plakimą (tą patį simptomą, kurį Berlyne vadina nervų priepuoliu). Mano gyvybės šaltinis seko, aš ėjau bijodamas pargriūti ant žemės“.

Gydytojai nurodo, kad tarp šio sutrikimo simptomų yra padažnėjęs pulsas, alpimas, orientacijos erdvėje praradimas, galvos svaigulys, haliucinacijos.

Manoma, kad Stendalio sindromą išgyveno ir kitas garsus rašytojas – Fiodoras Dostojevskis. Jam galvą susuko Šveicarijos, Bazelio muziejuje, esantis paveikslas „Miręs Kristus“. Anot kai kurių šaltinių, grožintis šiuo meno kūriniu išgyventą jauseną rusų rašytojas vėliau aprašė savo garsiajame romane „Idiotas“.

Pirmą sykį Stendalio sindromą 1979 metais moksliškai aprašė italų psichiatrė Graziella Magherini, nors apie jį gan plačiai buvo kalbama dar 19 amžiuje. Specialistė ištyrė šimtą šio sutrikimo atvejų ir padarė išvadą, kad kai kurie žmonės, susidūrę su jiems itin gražiu meno kūriniu, trumpam liaunasi mąstę įprastai. Anot G.Magherini, meno kūrinys tiesiogiai paliečia pasąmonėje įsitvirtinusią traumą ir ją ištraukia į paviršių, dėl ko žmogus netikėtai ir pasijaučia lyg nesavas.

Stendalio sutrikimas nėra į psichiatrinę klasifikaciją įtraukta liga, nes jo simptomai dažnai nepasikartoja, o pats sindromas žmogui galvą susuka neilgam laikui. 

Ir, pabaigai, pora pikantiškų akcentų. Su meno įtaka žmogui susiję ir dar du, kiek mažiau žinomi sindromai. Pirmasis iš jų – tai 17 amžiaus flamandų tapytojo Rubenso vardu pavadintas sindromas. Visiems puikiai pažįstamos Rubenso paveiksluose vaizduojamos putlios nuogos moterys. Teigiama, kad kai kuriems muziejų lankytojams šie paveikslai taip susuka galvas, kad jie, staiga, nebesuvaldo savo emocinio susijaudinimo ir jiems žūtbūt prireikia patenkinti savo seksualinę aistrą.

Tačiau tai dar ne pats blogiausias variantas. Kai kuriems žmonėms muziejuose galvas susuka Pigmalijono sindromas. Kai tai nutinka, žmogus ima jausti ypatingą potraukį skulptūroms. Pigmalijonas – tai Kipre gyvenęs legendinis žmogus, geriausiai žinomas iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Teigiama, kad tai buvęs nerangus, nervingas jaunuolis, nejaukiai jausdavęsis greta moterų. Atsisakęs merginų draugijos, Pigmalijonas, esą, įsimylėjo savo sukurtą skulptūrą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje