Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gruzija „Perkrauta“. Kodėl verta aplankyti Kaukazą?

Tbilisis
B.Tilmantaitės nuotr. / Tbilisis
Šaltinis: 15min
0
A A

Atrodytų, kad Gruzija man buvo įskiepyta nuo vaikystės. Niekada ten nebuvau, tačiau apie Kaukazą kaip ir apie Keistuolių teatro apdainuotą „Australiją, kurioje auga bananai, apelsinai“, žinau viską. Ten atostogavo mano seneliai, ten tėvai patyrė smagiausius nuotykius, ten tėvų draugai ir draugų draugai, ir draugų draugų draugai mokėsi kepti šašlykus bei gaminti avienos plovą. Ten, beje, myli lietuvius, ten aukšti kalnai, ten saldūs vaisiai, ten šilta Juodoji jūra. Tarsi, kokiais 1990 metais man kažkas būtų įgrūdęs galvon plokščią kompiuterinį diskelį ir įrašęs 1,44 megabaito Gruzijos.


Žiūrėti Įstrigę Kaukaze didesniame žemėlapyje

Tik štai atsivėrė sienos, pasaulis sutilpo į kišenę ir visų mūsų žvilgsniai, svajonės ir keliai nusidriekė į Vakarų Europą, Kiniją, Afriką, Pietų ir Šiaurės Amerikas. Net ta pati tolimoji Australija tapo daug artimesnė, nei Kaukazo kalnuose pasislėpusi sesė Gruzija. Ją mes, jaunoji keliautojų karta, pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog peršokdavome, kaip kažką savaime suprantamą, atgyvenusį. Visiems, matyt, panašiai – tiek daug šnekėta (vyresniosios kartos ir keliauta), kad nebeįdomu. 

Gruzija „Perkrauta“
 
Visus senus įrašus apie Gruziją mano galvoje su trenksmu ištaškė Rusijos-Gruzijos karas. 2008 metais tankų vikšrais pravažiavę rusai prignybė tą savaimę suprantamą artumo jausmą, žinojimą, kad „ten gerai ir tiek“. Staiga Gruzija pasirodė su savomis problemomis, Rožių revoliucija, etniniais konfliktais, skurdu ir karu.  Kažkas lyg ėmė ir paspaudė mygtuką „Restart“.
Scanpix nuotr./Konfliktas Osetijoje
„Scanpix“ nuotr./Konfliktas Osetijoje
 
O tada į pagalbą gruzinams atėjo Lietuvos prezidentas V. Adamkus ir akimirksniu visi vėl pradėjo kalbėti apie didelę lietuvių ir gruzinų meilę, solidarumą, brolybę. Tik ji jau kažkokia kitokia – visiems suvokiama, bet nedaugeliui pažįstama. 
 
Po šio karo kurso draugė žurnalistė išvažiavo savanoriauti šalia Abchazijos sienos, ten įkūrė hostelį (svečių namus) ir apsigyveno Zugdidyje – siuntė laiškus ir pasakojo neįtikėtinas istorijas. Dar po metų Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje, kur gruzinus, jų tradicijas, nacionalinį baletą ir krepšinio rinktinę galėjome išvysti gyvai. Štai taip aš pradėjau lipdyti naująjį Gruzijos vaizdą. Tik turėjau pripažinti, kad ši Kaukazo šalis nustebino mane ne mažiau nei koks Iranas, Mongolija ar Bolivija, į kurias taip pat svajoju nukeliauti. 
 
„Kokie mes broliai? Mūsų mentalitetas visiškai nepanašus, klimatas taip pat, o jaunosios abiejų tautų kartos net nebendrauja tarpusavyje“,- gana griežtokai, bet tiksliai išrėžė vienas bičiulis gruzinas. 
 
Tai ir buvo paskutinis lašas. Na, jei šitaip... Reikia patikrinti begales dalykų pačiam: didžiąją tautų draugystę, svetingumą, vyną, tostus, kalnus, valgius, slidinėjimo kurortus... 
 
Pasakotojų komanda 
 
Taip išsiruošiau į Gruziją. Mano kuprinėje sutilpo rubrika „Pasaulis kišenėje“, kuriai tai  yra pirmas savarankiškas projektas – Kaukazo kalnai. Kartu į kelią patraukė ir kolegė, multimedijos žurnalistė Berta Tilmantaitė, kurios nuotraukas bei video darbus ir matysite šalia šių tekstų. O kartais, atvirkščiai, mano tekstus šalia jos spalvotų nuotraukų albumų. 
B.Tilmantaitės nuotr./Berta Tilmantaitė ir Mykolas Vadiais
B.Tilmantaitės nuotr./Berta Tilmantaitė ir Mykolas Vadišis
 
Taip jau sutapo, kad vos ne tuo pačiu lėktuvu mokyti anglų kalbos pagal savanorių programą į Gruziją išskrido ir dar vienas bičiulis, žurnalistas Tomas Marcinkevičius. Šio autoriaus literatūrinės recenzijos, esė ir pasakojimai iš įvairių Europos šalių jau spėjo internetinėje erdvėje susilaukti atgarsio, tad tikiu, kad nusmailinta jo plunksna tik dar labiau padės suvokti jums tikrąją Gruzijos realybę.
B.Tilmantaitės nuotr./Tomas Marcinkevičius moko vaikus anglų kalbos Tkibulyje
B.Tilmantaitės nuotr./Tomas Marcinkevičius moko vaikus anglų kalbos Tkibulyje
 
Na, o kas geriau papasakos apie nematomus ir ne taip lengvai perprantamus gruzinų kultūrinius bruožus, jei ne žurnalistė Regina Jegorova. Palikusi darbą Lietuvos laikraštyje, ji prieš kelis metus išvyko į Gruziją. Mažame, užguitame Zugdidžio mieste vedė radijo laidą, vėliau mokė vietinius vaikus anglų kalbos. Galiausiai čia įkūrė savo sėkmingą verslą – svečių namus, o pastarosiomis savaitėmis dar ir įstojo studijuoti į Kaukazo tautų studijas Tbilisyje. Šalia gruzinų kalbos mokosi abchazų, gilinasi į vietinių etninių grupių papročius bei skirtumus, gyvena nepaslankioje gruziniškoje bendruomenėje ir skiepija vietiniams laisvų pasaulio piliečių filosofiją. 
B.Tilmantaitės nuotr./Regina Jegorova savo sukurtoje svečių oazėje  Zugdidžio hostelyje
B.Tilmantaitės nuotr./Regina Jegorova savo sukurtoje svečių oazėje – Zugdidžio hostelyje
 
Ateinantį mėnesį mes visi keturi pasakojimais ir vaizdais pasistengsime Gruziją išnarstyti jums ant lėkštutės. Ir tikimės, kad tie, kurie keliavote „senais“ laikais, atrasite kažką naujo. Viliamės, kad tiems, kam Gruzija atrodė savaime suprantama ir neįdomi, pažvelgsite į ją kitu kampu, gal net užsimanysite ten nukakti. Džiaugsimės, jei tie kurie jau susiruošėte keliauti į šią šalį, atrasite naudingų patarimų, įžvalgų ir lankytinų vietų. Na, o iš tų, kurie jau ten gyvenate ilgesnį laiką, laukiame papildymų bei supratingo šypsnio.
M.Vadiaio nuotr./Įstrigę Kaukaze: Berta, Mykolas, Tomas ir Regina
M.Vadišio nuotr./Įstrigę Kaukaze: Berta, Mykolas, Tomas ir Regina
 
Keliavome vasario mėnesį, tad nuotraukose ir pasakojimuose dvelks kalnų šaltukas, šerkšnas, baltuos sniegynai ir slidinėjimo kurortai, bet net ir žiemą Gruzijoje galima atrasti karštų garuojančių versmių bei ant medžių tebekabančių mandarinų (o ir pavasaris į Kaukazą šiemet neskuba). Vis dėlto svarbiausias atradimas – ramybė, kuria alsuoja karštakošes tautas skiriantys Kaukazo kalnai. 
 
Tad atraskime, keliaukime ir „perkraukime“ Gruziją savo galvose.
 
Tbilisis
 
Pavargę po naktinio skrydžio, gruziniškų riksmų ir keleivių bandymų užsirūkyti lėktuve mes pagaliau žingsniuojame naujutėliu Tbilisio oro uosto koridoriumi. Jei kas pro šalį eidamas būtų paklausęs, kur aš atskridau, tikriausiai būčiau stabtelėjęs ir ilgokai mąstęs. Galva, kaip varpas. Vis dėlto įžengus į atvykstančiųjų pasitikimo salę viskas pasidarė aišku – patekau į masinį gedulą...
 
(Laukite tęsinio...)
 
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje