Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 28d. 09:00

Alžyras – nenugludintas Šiaurės Afrikos deimantas

Sacharos dykuma, Alžyras
Shutterstock nuotr. / Sacharos dykuma, Alžyras

Jei internete paieškos eilutėje įsivestumėte pavadinimą Alžyras, lietuvių kalba rastumėte tik enciklopedinės informacijos apie jį nuotrupų. Tačiau nuo šiol galite tapti vienais pirmųjų Lietuvos keliautojų, kurie iš šio milžiniško Šiaurės Afrikos mozaikos liejinio kaip neįkainojamą, vienetinę dovaną parsiveš tūkstančius kilometrų ir tūkstančius metų aprėpiančio gyvo intelektinio, emocinio bei estetinio pažinimo pluoštą.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ sukūrė 15 dienų maršrutą, atveriantį kelią į pačią Alžyro sielą. Jis prasideda sostinėje Alžyre. Al-Jaza'ir arabų kalba reiškia „salas“. Miestas įsikūręs pačioje šalies šiaurėje, prie Alžyro įlankos Viduržemio jūroje. Todėl nuo senų laikų šis uostas, kaip vartai į Afriką ir Europą jungiančius vandenis, buvo įtakingų tautų ir stiprių dinastijų taikinys.

Saulėtosios sostinės namų formose, aukščiuose ir linijose galima atpažinti europietišką grakštumą. Tačiau tai tik fasadas. Po juo slūgso arabiškas ir afrikietiškas mentalitetas. Panašiai kaip su kalbomis: pastebima, kad vietiniams kolonistų įpiršta prancūzų – kone antra gimtoji kalba, tačiau oficiali ir pagrindinė kalba yra arabų, nes dauguma gyventojų – arabų kilmės. Tačiau senieji šių žemių šeimininkai berberai ir tuaregai tarpusavy susišneka savais dialektais.

Tautų, kultūrų įvairovė atsispindi ir vietos virtuvėje: į alžyriečių kulinariją sueina Afrikos, Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros ir Prancūzijos skoniai, o vainikuoja juos islamiška maisto kultūra.

Apžiūrėjus Kankinių aikštę, Džama El Džedido mečetę, Senovės ir islamo meno muziejų bei musulmonų senamiestį mediną (vietinių vadinamą Kasba), vykstama į buvusį Romos imperijos guolį Džemilą (Kuikulą) ir kvapą gniaužiantį „tiltų miestą“, išaugusį ant milžiniško tarpeklio uolų, Konstantiną. Miestas 2015 metais UNESCO iniciatyva buvo paskelbtas Arabų kultūros sostine.

Shutterstock nuotr./Konstantina, Alžyras
Shutterstock nuotr./Konstantina, Alžyras

Stebint amą atimantį peizažą, kurio viršūnėje groteskiškai stačios uolos, aplipusios namais bei jungiamos senovinių viadukų ir milžiniškų tiltų, galima pasijusti tarsi pasimetus kažkur Pietų Europoje ar mieste, kurio išvis neįmanoma įvardyti. Aukštuminga didybe atvykėlius pakertantį Konstantinos paveikslą dabina ir į masyvų žiedą panašus tarpeklis. 640 metrų aukštyje virš jūros lygio iškilęs didžiulis klifinis darinys – natūrali, jau pačios gamtos žmonėms pastatyta citadelė.

Toliau kelias į Alžyro sielą veda per auksiniame pusdykumių Mzabo slėnyje (UNESCO) berberų mozabitų įkurtą Gardajos miestą. Rodos, ta pati Afrika, tas pats Alžyras, tačiau atmosfera – visai kitokia nei ankstesnėse vietovėse. Apskritai Gardaja nėra įprastas miestas, kokį mes, atvykėliai iš Europos lygumų, įsivaizduojame. Gardaja – tai atskira kultūrinė-socialinė erdvė, pentakolis, sudarytas iš penkių kaimų: Gardajos, Melikos, Beni Isgueno, Bou Nouros ir El Ateufo. Kaimai apsijuosę aukšta gynybine siena. Tokios gyvenamosios citadelės vadinamos ksourais ar ksarais (qsur).

Auksinis pažinimas tęsiasi per vieną gražiausių oazės miestelių – Taghitą. Kaitrioje smėlio viešpatijoje, kurią malonina Ouedo Zouzfanos vanduo ir vėsina saiki žaluma, susikūrė unikali berberų bendruomenė. Pabūti tarp šių oazės gyventojų – tai pasisvečiuoti jų mikropasaulyje, kurį nuo laukinės dykumos skiria stambi, aklina siena.

Shutterstock nuotr./Gardaja, Alžyras
Shutterstock nuotr./Gardaja, Alžyras

Čia keliautojai pajaučią ką reiškią įsmukti į painią gatvelių ir skersgatvių geometriją, kur kraštines brėžia mažučiai, vieno ar dviejų aukštų gyvenamieji namai iš purvo plytų. Posūkiai ir išėjimai į dar neregėtas alėjas, o gal uždarus kiemelius ar akligatvius, susipina į azartinį atradimų žaidimą, kai nežinai, kokia šypsena tave pasitiks ar kokį prekystalį – nukrautą ksouro smėlio ir molio suvenyrais, ugningų tonų skaromis, ar kupranugario vilnos kilimais – aptiksi.

Judant toliau būtina aplankyti Didįjį vakarinį ergo. Tai antras pagal dydį smėlio sąnašų laukas Alžyre, dar vadinamas Vakarine smėlio jūra, apimantis 78 000 kvadratinių kilometrų plotą. Vidutinis ergo kopų aukštis – 500 metrų. Čia nėra jokių kaimų, jokių kelių... Šioje vietoje reikia paprasčiausiai atsiduoti beribiam dykumos jausmui.

Kelionei įpusėjus metas traukti į simpatišką ir grakštų pajūrio miestą Oraną. Romos imperijos laikais šio uosto apylinkėse buvo maža gyvenvietė, kuri išnyko, į Šiaurės Afriką įsibrovus arabams. X amžiuje Andalūzijos maurai Viduržemio pakrantėje įkūrė prekybos miestą Oraną. Berberiškos pavadinimo Wahran ištakos nuveda į intriguojančią istoriją apie gretimose aukštumose nukautus du paskutinius liūtus.

Apžiūrėjus miesto įžymybes – Bėjaus rūmus, gynybinę pilį, Murdžadžo kalvą, koplyčią su Mergelės Marijos statula, musulmonų šventojo Sidi El Houari vardu pavadintą kvartalą (Orano miesto širdį) ir Hassano Pašos mečetę – laikas poilsiui.

Shutterstock nuotr./Oranas, Alžyras
Shutterstock nuotr./Oranas, Alžyras

Poilsio metu nelieka nieko kito, kaip tik pasiduoti Viduržemio jūros flirtui. Kai horizonte tai sublizga, tai subanguoja švelnios bangos, o šviesus dangus gundo atsukti veidą tiesiai į saulę ir visas kūnas, regis, savaime gręžiasi į pakrantę – nesipriešinkite. Orano paplūdimiai nuostabūs, tuo įsitikina kiekvienas poilsiautojas. Be to jie dovanoja ne tik tobulą šilumos terapiją, bet ir žalių kalvų, tyro smėlio bei vandens grožį.

Vėliau laukia pažintis su oazės miesteliu Džanetu, itin retai apgyvendintoje Alžyro pusėje, kur gyvena sodrių spalvų drabužiais ir plačiomis šypsenomis pasidabinę čiabuviai, dar vadinami „mėlynaisiais žmonėmis“...

Istorišką, judrią Orano uosto kasdienybę ir gyventojų minias tarytum vienu šuoliu pakeičia laukiniai mįslingosios Sacharos dykumos plotai, žemiškus Atlaso kalnus – marsinis Tasilio plokščiakalnis, o Viduržemio jūros vandens žydrynę – saikus ir ribotas Kuedo Idžeriou vadis, išvagojęs slėnį, kuris glaudžia dar tris miestelius – Azelouazą, Al Mihaną ir Eferį.

Džanete intriguojamai skiriasi ne tik gamtiškas, bet ir etninis reljefas: dykumingose jo apylinkėse įsikūrę berberams giminingi tuaregai. Šie Šiaurės Afrikos garamantų (libių) genčių palikuonys išsisklaidę Juodojo žemyno smėlynuose nuo Malio iki Alžyro ir geriausiai prisitaikę gyventi oazėse.

Shutterstock nuotr./Tadrartas, Alžyras
Shutterstock nuotr./Tadrartas, Alžyras

Toliau kelias veda į erozijų suformuotą ir tarp vėjo pustomų smėlio kopų sustingusį Raudonojo Tadrarto (Rouge Tadrart) stebuklą. Kieto rausvo ar juosvo smiltainio kanjonų, išsikišimų ir išsišakojimų grandinė tarp minkštų smėlio kalnelių ištįsusi į 150 kilometrų ilgį, kai kur pasiekia statų, bekompromisį aukštį iki 1340 metrų virš jūros lygio. Milžiniški kalvų lydiniai, natūralios uolų tvirtovės, gigantiškos arkos ir storos adatos ar kuklesni raitiniai, iš tolo primenantys nudrėbtas smėlio pilis, yra tokie neįprasti, kad atrodo kaip Marso ar kitos planetos, kurios dar nė nežinome, dekoracijos.

Šioje karštoje nežemiško keistumo Alžyro srityje homo sapiens beveik arba visai nėra, tačiau aptinkamos neįtikėtinai senos jų užuominos. Pavyzdžiui El Biredžo uolose bei urvuose vis dar matosi prieš tūkstančius metų išraižytos gyvūnų ir dvikojų būtybių figūros. Pirmosios jų galėjo čia atsirasti dar XIII amžiuje prieš mūsų erą.

Platūs Sacharos horizontai toliau stebina neriboto grožio panoramomis. Štai Moul El Nagos slėnyje kopų klostės dėl smėlio ypatumų ir šviesos intensyvumo kai kur nusidažo apelsinų ar net stipria oranžine spalva, o kanjonas tarsi suliepsnoja, saulei kylant ir leidžiantis. Tin Merzougoje smėlis atrodo kaip šilkinė skraistė, dengianti žemės paviršių. Tarytum nedidelės, bet ekspresyvios sagtys jį vietomis sutvirtina rusvi ar juosvi akmens dariniai. O paskutinė diena dykumoje stebina mįslingomis, Tilfazou slėnyje, senovės žmonių paliktomis žinutėmis, uolų piešiniuose. Tarp jų bene įsimintiniausias – karvės atvaizdas.

Shutterstock nuotr./Sacharos spalvos, Tin Merzouga, Alžyras
Shutterstock nuotr./Sacharos spalvos, Tin Merzouga, Alžyras

Atsispyrus nuo smėlio bangų tenka pripažinti, kad kelionė jau eina į pabaigą. Liko paskutinė atkarpa, užpildysianti kelią į Alžyro sielą. Tai didžia istorija ir romėnų palikimui pasipuošęs Viduržemio pakrantės miestelis – Tipazas.

Svarbus finikiečių ir kartaginiečių puoselėtas prekybos taškas prie Afriką ir Europą jungusios jūros anuomet pavadintas Tipasa. Jis ypač išaugo Romos imperijos laikais. V amžiuje uostą suniokojo vandalai, o atstatė bizantai. Umajadų kalifato sustiprėjimo metu ir vėl – griūtis. Jau kaip modernaus miesto gyvybę įgavusi Tipaza prisikėlė XIX amžiaus vidury, kartu pažadino ir šimtmečiais snaudusį turtingą romėnų, ankstyvųjų krikščionių ir bizantų palikimą. Dabar jį saugo ir UNESCO.

Pažinties su Alžyru pabaigai – desertas – buvusių bazilikų, vienų didžiausių visame Magribo regione, griuvėsiai, kurie kartu su tolumoje į jūrą atsikišusiomis kalvomis, krantinę nelygiai išraukšlėjusiomis uolomis ir į jas atsitrenkiančiais dangiško grožio Viduržemio vandenų purslais supina nepertraukiamą, pasaulį keitusios istorijos juostą.

Shutterstock nuotr./Tipazas, Alžyras
Shutterstock nuotr./Tipazas, Alžyras

Pažinti daugiaplanio, spalvingo ir galingo Alžyro gamtos, urbanistinį bei etninį peizažus Jums padės kelionių organizatorius „GRŪDA“!

Artimiausia kelionė į Alžyrą – 2020 m. rugsėjo 26 dieną (garantuotas išvykimas – liko 9 vietos!).

Grupę lydės visų „GRŪDOS“ ekspedicinių kelionių po Afriką vadovas – garsus geografas, leidėjas, keliautojas Rytas Šalna.

Grūda
Grūda
Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Ypatingos

06:42
10:09

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje