Valdžia kaip įmanydama bando slėpti šias dvi monetos puses vieną nuo kitos. Kubiečiai vis dar gyvena sunkiomis komunistinio režimo sąlygomis, iš valdžios gauna vidutiniškai 20 JAV dolerių per mėnesį, turi maistui skirtus talonus. Turistai, atvirkščiai, Kuboje turi savo valiutą, parduotuves, kavines, pramogas bei kainas, panašias kaip ir Vakarų Europoje.
Lenkijoje magistro studijas įpusėjusi lietuvė žurnalistė Eglė Norkevičiūtė į Kubą keliavo atlikti praktinės užduoties. Per dvi savaites filmuodama dokumentinį filmą mergina su kolege išsinuomotu automobiliu apkeliavo visą salą.
 |
| A.Narkevič nuotr./Havanos panorama |
„Atskrendantys turistai dažniausiai turi savo viešbučius, iš anksto suorganizuotas pramogas ir dažnai net nemato, koks skurdas bei neįtikėtina priespauda tvyro už dviejų kilometrų nuo jų. Mes, atvirkščiai, dažniausiai nakvojome pas vietinius, kurie gali nuomoti kambarius, pačios keliavom nuomota mašina, tad ir nuotykių patyrėm, ir gamtos pasakiškos pamatėm, ir su vietiniais žmonėmis susipažinome“, – tokios kelionės privalumus vardijo mergina.
 |
| A.Narkevič nuotr./Kuboje maišosi ir seni antikvariniai amerikiečių automobiliai, ir rusiški, ir nauji europietiški |
O realybė tokia, kad keliai duobėti, Havana – kažkada buvęs gražus miestas – baigia sugriūti, policija gaudo kubiečius, bandančius bendrauti su atvykėliais.
„Kuba ir jos valdžia gyvena iš turistų, todėl atvykėlis čia šventa karvė, o paprasti žmonės labai pavargę nuo priespaudos. Bet, manau, viskas greitai keisis – jau dabar žmonės gali kurti smulkias įmones, mokosi verslo įgūdžių. O kai nebeliks brolių Castro...“ – permainas prognozavo žurnalistė.
Tad norintiems panardyti Karibų jūroje, pašokti salsą, pailsėti rojaus paplūdimiuose ir ne tik iš istorijos vadovėlių pamatyti Kubos revoliucijos beprasmybę ir absurdą – ši sala visą laiką pasiruošusi priimti atvykėlius.
