TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kelionių patarimai: Ekvadoras

Indėnai
Greitgrisim.lt nuotr. / Indėnai
Šaltinis: 15min
0
A A

Dar viena nukeliauta ir nužiūrėta šalis. Buvo ir karšto ir šalto, bet pabaigoje pirmasis antrąjį galutinai įveikė. Apskritai, man Ekvadoras pasirodė labiausiais suvakarėjęs arba „suamerikonėjęs“, lyginant su visom iki šiol aplankytomis Pietų Amerikos šalimis. Pradedant tuo, kad daug populiaresnės beisbolo kepurės (tos paprasčiausios su snapeliu), o baigiant krūva greito maisto – visi „McDonaldai“ ir KFC čia atrodo populiarūs. Nesiplėsiu labai daug. Vėl bandau sistemingai, informatyviai ir bent kiek įdomiai, apie viską po truputį.

Žmonės. Juos čia visi skirsto į dvi grupes – kalniečiai ir pakrantės gyventojai. Skirtumas tarp jų tikrai yra. Kalniečiai ramūs, santūresni, kuklesni. Ypač kuklūs tie, kurie gyvena mažuose kaimuose ir miestuose, tačiau ir sostinės Kito gyventojai nesiplaiksto, nerėkauja, vaikšto ramiai ir iš lėto. Kalnuose dažnas vyras ir dar dažnesnė moteris nešioja skrybėlę. Matyt retas kalnų oras čia viską sulėtina, o senąsias kalniečių tradicijas „amerikonizmas“ įveikia lėčiau. Tie kiti, kur prie vandenyno gyvena, kalba garsiau, rengiasi laisviau (moterys tautinius rūbus keičia į aptemptus džinsus ir marškinėlius ant petnešų), dažniau vėluoja ir apskritai mažiau jaudinasi dėl visko. Nei vieni, nei kiti nedega noru padėti arba kažką apie mus arba mūsų šalį sužinoti. Geriausiu atveju persimeta pora žodžių, šypteli ir viskas. Yra dar tie, kur Amazonės baseine gyvena, bet jų labai nedaug ir jų mums sutikti neteko.

Greitgrisim.lt nuotr./Turgaus margumynas
Greitgrisim.lt nuotr./Turgaus margumynas

Kaip kartais gali būti sunku susikalbėti su vietiniais atspindi mūsų bandymas skambinti į Lietuvą. Pagyvenusiai telefonistei penkis kartus atsakėme į klausimą iš kokios šalies esam, o ši klausimą vis kartojo: „Tai gerai, gerai, kad Lituania. Bet kokia šalis?“. Neapsikentusi net pradėjo atsakymų variantus siūlyt: „Italia? Francia?“. Po ketvirto mūsų pasikartojimo, kad „Lietuva – tai tokia šalis Europos Rytuose“, telefonistės sisteminę klaidą nulaužėm, ši tik klausiamai suraukė antakius. Nusijuokė, kas čia per keista šalis, bet net nesidomėjo, kurioje pasaulio vietoje ši randasi. Bet čia jau mūsų azartas užvirė: „Turime sieną su Lenkija, esame šiauriau jos“. Geriau jau to būtume nesakę, nes išgirdusi girdėtą šalį („Polonia“) josios sistema vėl nulūžo. Ši pradėjo kartoti, kad esam iš ten. Visi bandymai paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų buvo bevaisiai.

Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadore daug kur žmones lydi aunys
Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadore daug kur žmones lydi šunys

Pinigai. Valiuta JAV doleriai. Tai nesunku susigaudyt, kas čia brangu, o kas pigu. Šiaip, atvažiavus kelių savaičių atostogoms viskas atrodo pigu. Labai pravartu žinoti, kad čia didžiausias dolerio nominalas yra 20. Net ir ši kupiūra tampa problema atokesnėse vietose. Žmonės neturi grąžos. Visi atvykę su penkiasdešimtinėmis ir šimtinėm, gaus nueiti į banką, greičiausiai. Mes pinigus ėmėm iš bankomato. Viskas sklandžiai, net paprasčiausia "Visa Electron" duoda pinigų.

Fauna ir flora. Ekvadoro vizitinė kortelė. Jei lietuvis sakytų, kad Lietuvoj reikia pamatyti kokią pilį Trakuose, tai ekvadorietis girsis kokia turtinga čia gamta. Daugybė paukščių ir augalų rūšių. Kai kurios už šios šalies ribų net neegzistuoja. O dar visokie debesų miškai. Galiausiai Galapagų salos, kur gyvūnai žmonių ilgai nebuvo matę ir todėl nebijo – didžiuliai vėžliai, žuvys, paukščiai –žiūri, kaip į dar vieną lygiavertį gyventoją. Mes ten nebuvom, bet sako, kad įspūdį palieka gerą. Ir nepigų.

Greitgrisim.lt nuotr./Lamos
Greitgrisim.lt nuotr./Lamos

Kraštovaizdis. Aišku irgi niekuo nenusileidžia. Juk reikia tiems neįprastiems gyviams ir augalams kažkur neįprastai būti. Šilta vandenyno pakrantė, Andų kalnai, Amazonės baseinas – viskas per patį žemės rutulio pusiaują. O dar ugnikalniai, kurių čia nemažai, dėl to kartais Ekvadorą vadina ugnikalnių alėja.

Maistas. Šalis, ypač didmiesčiai, baigia užsikimšti užsienietiškais greito maisto tinklais, be to kuria ir savus, visokius „TropiBurger“. Picas, hotdogus, hamburgerius daro, kas netingi. Originalesni arba tiesiog iš kitų kraštų siūlo shavarmas, sushi ir kitas užjūrių virtuves. Iš jų tradicinių patiekalų mums teko ragauti kukurūzų košę suvyniotą į lapą, vietinę kiaušinienę, tačiau kažko ypatingo neradome. Visa tai tėra peruietiškos virtuvės užuominos, bet tai galima suprasti, mat Ekvadoras ilgai buvo Peru dalimi. Pietums nepretenzingiems keliautojams galioja dienos pietų pasiūlymai, kurie kainuoja 1,5-2 USD, kitu atveju pietums išleisite daugiau. Priklausomai nuo pasilepinimo lygio 5-10 USD. Saldumynų mylėtojams turėtų patikti visokie skanėstai pagaminti iš cukranendrių. Su pusryčiais sunkiau, nes vietiniai jų kavinėse nevalgo, taigi tai lieka turistine prabanga. Kaina prasideda nuo 2,5 ir gali pasiekti net 4 USD asmeniui. Nieko ypatingo – batonas, džemas, sviestas, kava, sultys, kartais kiaušinienė ar salotos.

Greitgrisim.lt nuotr./Jūros gėrybės
Greitgrisim.lt nuotr./Jūros gėrybės

Gėrimai. Atsigerti arba išgerti, kaip ir pavalgyti, Ekvadoras nesiūlo nieko savito ar ypatingo. Natūralias sultis baigia nugalėti „Cocacola“ ir „Pepsi“. Alų čia geria dažniausiai iš 600 ml talpos butelių. Vyną pardavinėja labai labai brangiai. Dar gamina romą „San Miguel“. Bandėm, pasirodė neblogas, gal kiek vandeningas.

Nakvynė. Čia kur nakvoti rasite matyt net mažiausiame kaime. Visur pilna „hotel“ ir „hostal“, net kaimuose, kur kada nors yra apsilankęs koks vienas keliautojas. Mes niekada nemokėjome daugiau, kaip 20 USD už abu, o daugelį naktų nakvojome dviviečiame kambaryje. Bendri kambariai hosteliuose kainuoja apie 6 USD.

Greitgrisim.lt nuotr./Turgaus gyvenimas
Greitgrisim.lt nuotr./Turgaus gyvenimas

Transportas. Tai pats paprasčiausias dalykas. Atstumai ne tokie dideli lyginant su kitomis šalimis. Nereikia visą parą važiuoti iš vieno miesto į kitą. Autobusai iš miestų važiuoja nedaugeliu krypčių, bet labai dažnai. Visada sėsdami į autobusą gaudavom atsakymą, kad už 5 minučių išvažiuojam. Nereikėdavo domėtis jokiais tvarkaraščiais ir panašiai. Važiuoja, atrodo, vienas po kito. Kartais net anksčiau laiko išvažiuoja, nusipirkom bilietą, o aikštelėj matom jau riedantį autobusą. Pasivijom ir įšokom, vairuotojo asistentas (čia tokie yra ir jie labai svarbūs), dar spėja kuprines į bagažinę įmesti. Jei reikia važiuoti kur toliau, gal ir reikėtų grafiku pasidomėti, tačiau jeigu reikės persėsti – jokių problemų, kitas autobusas pats jus susiras. Vairuotojų asistentai tiek autobusų stotyse, tiek jiems važiuojant kviečia keleivius. Garsiai ir aiškiai. Ir dar paskubina, kad šie greičiau liptų, nes laikas čia labai brangus. Jie kaip komanda, asistentas į autobusą įšoka šiam jau pradėjus važiuoti. Jis yra atsakingas, kad autobuse būtų keleivių ir kad visi susimokėtų. Iš šono net lieka neaišku, kuris čia kieno asistentas iš tikrųjų. Beje, autobusai labai pigūs. Valanda – vienas doleris. Miestuose taksi irgi nebrangūs, pravažiuoti pusę Kito iki 5 dolerių, mažuose miestuose 1 doleris iki bet kur, nes viskas netoli.

Saugumas. Būtina žinoti populiariausius vogimo ir apgavimo būdus. Mes vieno nežinojom ir atsirūgo. Užteko vienai minutei prarasti budrumą ir „ate“ daiktams. Nesaugumu išsiskiria Kitas, tačiau dėl to jo nereiktų vengti. Geriausiai sutemus nevaikščioti gatvėse po vieną, o vėlai geriau išvis nevaikščioti. Taksi ne tik pigūs bet ir saugūs, jais ir reikėtų naudotis. Kiti keliautojai skundžiasi apvagiami naktiniuose autobusuose iš pakrantės (dažniausiai Guayaquil) į Kitą. Ilgapirščiai ten miegančių rankinį bagažą iškrausto. Prisiklausėm visokių istorijų, jas kartu su savąja surašėm atskirame pasakojime. Jei jau nutinka nelaimė, į policiją kreiptis nereikia, ji niekuo nepadės. Nebent jei turite draudimą, surašys dokumentą, kurio reikia vagystės faktui įrodyti.

„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 12. Akimirkos, kurias norisi atsukti atgal – prarastas turtas Ekvadore

Turistai. Daugiausiai jų sutikom visose lankytinose vietos aplink "Pan-Americana" greitkelį ir, žinoma, prie vandenyno. Ten kur lengva nusigauti ir „kur visi varo“ arba „kur yra tūsas“. Kartais jie tiesiog užgožia viską. Pavyzdžiui, apie „Secret Garden“ hostelį Kite buvome skaitę gerų komentarų, bet JAV paaugliai juos turbūt irgi matė. Pastarųjų su savo iPodais ir iMacais ten buvo sausakimša. Kalbos tuščios, bet garsios.

Visur reikia bent pabandyti pasiderėti. Visur! Kai kur nepasiseks, bet bendroje sumoje pinigų sutaupys. Mat pilna vėplinėjančių turistų, kurie traukia pinigus tik išgirdę kainą, o kartais stovi išsižioję su doleriais rankoje dar jos klausdami. Tai tokie ir moka keliskart daugiau.

Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadoro kalnų miestelis
Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadoro kalnų miestelis

Ekvadore praleidome daugiau nei keturias savaites. Nelikome sužavėti čionykščiais ir maistu, bet labai patiko kalnai, vulkanai, Banos miestelis su gydomaisiais vandenimis ir paplūdimiai. Brangių Galapagų salų ir Amazonės baseino nematėme.

Be didelių poniškumų, galima pragyventi už 20 USD žmogui, bet visas brangias pramogas (plaustus ir panšiai) teks skaičiuoti „ant viršaus“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje