Daugelis mėgstame iškylauti. Žinoma, kroviniu numeris vienas tampa maistas. Atrodo, kad nieko nėra skaniau už maistą gamtoje. Netgi paprasčiausias sumuštinis atrodo daug skanesnis negu namuose. Problemų nebūna, kai planuojame pusdienį ar dieną, kai patogiai vykstame prie ežero, jūros ar į mišką, o vakarop grįžtame į namus. Puikus, ramus, patogus scenarijus, neverčiantis sukti galvos.
Kaip išlikti Tikrame žygyje?
„Alfa renginiai“ komanda, kaip visuomet, siūlo leistis į kitokį nuotykį, į „pikniką“, kuris daugelio akimis yra beprotiškas ir drąsus „iškylos“ scenarijus, verčiantis sau užduoti klausimus:
- Ar sugebėčiau?
- Kaip ruoščiausi išlikti dvi paras miškuose?
- Kokiu maistu apsirūpinčiau, žinodamas, kad per savaitgalį teks įveikti 35 kilometrus, nešant visą miegui ir išgyvenimui reikalingą mantą?
- Ko man reikėtų, jeigu „iškyla“ vyktų žiemą, sniege, minusinėje temperatūroje?
Artimiausias toks nuotykis – „Tikras žiemos Žygis‘19“ Lekėčių miškuose, kuris vyks sausio 18-20 dienomis. „Pernai tokiu metu, sausio viduryje, buvo snieguota, dieną šalo iki -10°C, naktimis buvo tikriausiai apie -20°C.
Nemeluosiu, buvo šalta, tačiau tai buvo įdomiausia, ekstremaliausia patirtis gyvenime, galiu sakyti, kad įveikiau save, ypač psichologiškai. Viso žygio metu žygeivius lydi patyrę organizatoriai, prieš renginį galima gauti visus reikiamus patarimus ir atsakymus, išsinuomoti visus miegui ir žygiui reikiamus daiktus. Su vyru į „Alfa renginiai“ Tikrus žygius einame bet kokiu metų laiku. Svarbiausia yra pasiruošimas ir nusiteikimas, gerai suderinus abu dalykus, bet kokiu oru ar metų laiku belieka mėgautis, o vėliau dalintis puikiais prisiminimais ir patirtimis su kitais“, – pasakojo žygeivė Sandra Čereškevičienė apie prieš metus vykusį Tikrą žiemos Žygį.
Kokį maistą susiruošti į „Tikrą žiemos Žygį“?
Tinkamai įvertinta situacija ir poreikiai lemia didelę dalį kelionės kokybės ir komforto. Prieš keliaudami turime įvertinti oro sąlygas, žygio trukmę, fizinius sunkumus, atstumus, mantos be maisto svorį, asmeninius savo ir pakeleivių poreikius.
Tikruose Žygiuose kiekvienas žygeivis su savimi dvi paras nešasi kuprines su miegui reikalingais daiktais, šiltais drabužiais, pakaitiniais batais, arbata ir vandeniu. Tai sudaro apie 20 kg ir nėra pats lengviausias nešulys, todėl pagrindinius, sočius, maistingus ir kaloringus maitinimus, karšto vandens ir karštų gėrimų parūpina organizatoriai. Kai kuriems net sunku patikėti, kokie kulinariniai šedevrai kunkuliuoja katiluose ant laužo. Gaminami gardžiausi troškiniai, plovas, košės, sriubos, netgi kiaušinienė!
„Rudens žygyje nerealų įspūdį paliko milžiniška, tiesiog vidury miško kepta kiaušinienė iš 120 –ies kiaušinių ir dar kakava prie jos. Buvo labai skanu ir įspūdinga, verta nueiti ir 30 kilometrų dėl tokių pusryčių!“, – įspūdžiais dalinosi Lina į žygius keliaujanti su Aliaskos Malamutų veislės šunimi Stigu, kurį daugelis dažniausiai vadina „meškinu“. Mergina turi planuoti nešulius ne tik sau, bet ir keturkojui draugui.
Nepaisant to, kad tikrame Žygyje pagrindinius valgymus parūpina organizatoriai, labai svarbu per visą dieną periodiškai papildyti kūno energijos atsargas.
Per dieną nueinant 15-25 kilometrus, ilgą laiką žygiuojant šaltyje, žmogaus organizmas netenka daug energijos, ji sudeginama judant bei organizmui siekiant palaikyti optimalią kūno temperatūrą. Tam, kad išliktume, būtina apsirūpinti papildomu maistu.
„Geriausia į tokį žygį su savimi neštis sočiaisiais riebalais ir baltymais turtingų, ilgai virškinamų maisto produktų, tokių kaip lašiniai, riebus sūris, riešutai, dešra, mėsa, ir užkandžiauti vos pajutus alkį, dar geriau – iki to. Tai kaloringi produktai, užimantys nedaug vietos kuprinėje, tačiau puikiai papildantys organizmą reikalingiausia energija. Visuomet pravers, jeigu kišenėje turėsite ir greitos energijos – juodojo šokolado ar keletą saldainių. Taip pat labai svarbu nepamiršti atsigerti. Nors ir šaltyje, organizmas judant išgarina daug vandens, todėl arbata ir vanduo yra būtini. Vandenį, kad neužšaltų, geriausia laikyti po drabužiais, arčiau kūno“ – žiniomis dalinosi vienas iš „Alfa renginiai“ organizatorių, medikas Andrius Strazdas.
„Ir šiltuoju, ir šaltuoju metu dažniausiai įsidedu grikių ir konservuotos mėsos - tai valgymui stovyklavietėje. Vakarais, kai yra daugiau laiko, su kolektyvu verdame riebų troškinį. Pietums ruošiuosi ką nors greito, dažniausiai turiu sausą davinį arba pasipjaustęs lašinukų su duona ir svogūnu. Termoso praktiškai niekada neturiu ir nesinešu - kai yra galimybė, išsiverdu kavos ar arbatos ant laužo. Man tai kaip papildomas nereikalingas svoris. Be jokios abejonės, mėgstu pavalgyti skaniai, nors gamtoje, žygyje dažniausiai viskas skanu, kad ir ką įsidėtum - ar tai dešros gabalėlis, ar marinuotas agurkėlis, ar duonos kriaukšlelė, viskas atrodo dieviško skonio, kai esi vargtelėjęs ir pašalęs.
Savaitgaliniuose žygiuose retai kada vertinu maisto svorį, svarbiausia neprisidėti per daug, kas dažnai nutinka, nes grįžęs namo, kai iškraudinėju kuprinę, matau, jog pusė maisto grįžo namo, o visą laiką jį teko neštis. Ar bus skanu, praktiškai niekada nevertinu, žinau, jog vis vien pirštus apsilaižysiu. Žinoma, 3-4 ar daugiau dienų žygyje esu priverstas pasiskaičiuoti ir svorį, atidžiau planuotis ką valgysiu ryte, per pietus ir vakare“, – savo patirtimis dalinosi nuolat kelių dienų žygiuose dalyvaujantis Ernestas Katilauskas.
