Autorė rašo asmeninį tinklaraštį lastauskaite.com, kuriame rasite daugiau įdomių istorijų iš gyvenimo Japonijoje.
Oficialiai šokiai viešose vietose Japonijoje yra neteisėta veikla. Tačiau draudimas galioja tik oficialiai.
Įstatymai reikalauja, kad klubai, barai ar kavinės, kuriuose žmonės šoka, būtų įgiję specialią licenciją šokiams, o norint ją gauti, patalpos turi turėti daugiau nei 66 kv. metrų šokių aikštelę. Tuomet legaliai gali veikti tik iki vidurnakčio.
Kas lėmė tokias griežtas taisykles? Japonija po Antrojo pasaulinio karo buvo okupuota amerikiečių ir iki 1945 m. 350 000 kareivių buvo dislokuoti visoje Japonijoje. Pasakojama, kad amerikiečiai kareiviai prievartaudavo japones.
Japonijoje gerai praleistas laikas siejasi su valgymu, karaoke ir kompiuteriniais žaidimais, o ne su klubais ir šokiais.
Norėdama apsaugoti moteris nuo smurto, šalies Vyriausybė įteisino prostituciją, kuri glaudžiai siejosi su šokių salėmis.
Nors šios priemonės tuo laikotarpiu sumažino išprievartavimų skaičių Japonijoje, tačiau jos taip pat išplatino venerines ligas.
Tad okupacijos laikotarpiui pasibaigus, buvo priimtas įstatymas, draudžiantis bet kokią linksminimosi veiklą po 22 val., įskaitant azartinius lošimus ir šokius.
Tokie draudimai negrįžtamai paveikė japonų linksmybių suvokimą: dabar Japonijoje gerai praleistas laikas siejasi su valgymu, karaoke ir kompiuteriniais žaidimais, o ne su klubais ir šokiais.
Tiesa, visuomenė šokiams iki šiol taikomus oficialius apribojimus vertina neigiamai, todėl artėjant 2020-ųjų Tokijo olimpinėms žaidynėms, Vyriausybė svarsto apie šio įstatymo pakeitimą. Taigi, pramogų industrija laukia didelių permainų.
Vakaras prasideda nuo valgymo
Jei norite pasilinksminti taip, kaip linksminasi japonai, jūsų vakaras turėtų prasidėti Izakaya.
Lietuvoje yra vietų, kur žmonės eina pavalgyti – restoranai, kavinės, arba tik gėrimams skirtos erdvės – barai, pub'ai. Japonijoje Izakaya yra tarpinis variantas tarp restorano ir baro.
Jame būna didelis asortimentas alkoholio ir užkandžių, kurie patiekiami mažomis porcijomis. Izakaya barai vakarais visuomet perpildyti žmonių, nes į juos visi susirenka po darbo išgerti ir pasimėgauti nebrangiu maistu.
Tik įėjus į Izakaya ir prisėdus prie staliuko, padavėjas tikėsis, kad jūs tuoj pat užsisakysite gėrimą ir tik tuomet pradėsite žiūrėti maisto meniu.
Su pirmu gėrimu gausite ir užkandį, kuris vadinasi otoshi – už jį turėsite susimokėti (pasirinkimo nėra). Jo kaina paprastai būna nuo 1 iki 7 eurų.
Izakaya yra įvairių tipų: kai kurios turi privačius kambarius su tatamio kilimėliais, kuriuose turėsite nusiauti batus ir sėdėti ant žemės. Kitos kavinės turi tik mažą patalpą, kurioje žmonės geria sėdėdami visi kartu aplink barą.
Taip pat yra vadinamos „vakarietiško tipo” Izakaya', kur žmonės geria ir valgo stovėdami.
Mažuose Izakaya baruose lankytojai labiau linkę bendrauti su nepažįstamais, vietiniai dažnai ateina tiesiog vieni išgerti po darbo ir jau gerai pažįsta baro savininkus.
Tokiose vietose dažnai nėra angliško meniu ir aptarnaujantis personalas nemoka užsienio kalbų, tačiau vis tiek siūlau perlipti nepatogumo barjerą ir juose apsilankyti. Nes čia galėsite pajusti tikrą Japoniją.
Populiariausi užkandžiai: „ėdamame” (švieži žirniai), „karaage” (kepta aliejuje vištiena), „sashimi” (žalia žuvis), „tempra” (virtos tešloje daržovės ar jūros gėrybės), „tofu” (pupelių varškė), „yakitori” (ant iešmo kepta vištiena, daržovės ir kt.), „motsunikomi” (troškinta mėsa su daržovėmis), „shiokara” (sūdyti kalmaro viduriai).
Populiariausi gėrimai yra alus, sakė (kuri dar vadinama „nihonshu” arba „seishu”), viskis ir „shochu”.
Nors visi turistai mano, kad sakė yra pats populiariausias gėrimas Japonijoje, tačiau nuo sakės populiarumu tikrai neatsilieka ir „shochu”. Tai stiprusis alkoholinis gėrimas (30-35 laipsniai), gaminamas iš grūdų ir daržovių, pavyzdžiui, ryžių, grikių, saldžiųjų bulvių, miežių, cukranendrių ir t.t.
Nuo sakės jis skiriasi savo gamybos procesu, laipsniais, ingredientais, serviravimo stiliumi ir laikymo sąlygomis.
Izakaya dažnai turi vadinamąjį „nomihodai” paslaugą, kur už nurodytą kainą (dažniausiai nuo 7–8 eurų iki dar brangesnių), galima gerti sakę, „shochu”, kokteilius, viskį, vyną ir kitus gėrimus – tiek, kiek tik nori. Tiesa, laikas ribojamas: be saiko gali gerti ne ilgiau nei 90 arba 120 min.
Tai – puikus būdas išbandyti įvairiausias rūšis sakės ir „shochu“, nes gėrimų skaičius asmeniui yra neribojamas. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai – Japonijos kultūros dalis. Tik norėčiau pastebėti, kad būtent dėl to į šią šalį labai svarbu su savimi atsivežti ir saiko jausmą.
Kampai – į sveikatą!
Pripildę skrandį gardžiu maistu ir gėrimais, toliau vakarą galite tęsti dainuodami karaokę ir žaisdami azartinius arba kompiuterinius žaidimus.
Karaokės kavinės dažniausiai dirba iki 3 val.
Japonijoje yra keletas karaokės variantų: galima eiti į karaokės barus, kuriuose yra scena ir žmonės dainuoja vienas priešais kitą arba galima eiti į vadinamąjį „karaoke box”, kur gausite privatų kambarį ir galėsite dainuoti vienas arba su draugais, su kuriais atėjote.
Baruose, kuriuose dainuojama viešai ant scenos, jei nenorite, galite nedainuoti, tik žiūrėti ir klausytis kitų. Susimokėjus už įėjimą tokiame bare gausite ir gėrimą. Susimokėjus papildomai galite taip pat užsisakyti jau minėtą „nomihodai” paslaugą.
Kompiuteriniai žaidimai – kiekvienam pagal norus ir kišenę
Vakaruose kompiuteriniai žaidimai suprantami labiau kaip žaislas, pramoga vaikams ar paaugliams. O jei išgirstame suaugusį asmenį sakant „žaisiu kompiuterinius žaidimus”, pirma mintis, kad jis žais namuose.
Japonijoje ši taisyklė negalioja. Nesvarbu, tu jaunas ar senas, moteris ar vyras, gali savo pomėgį realizuoti mieste ir atrasti žmonių, kurie mėgsta žaisti tokius pat žaidimus kaip ir tu.
Gali būti, kad būtent sotūs ankstyvi pusryčiai yra japonų išbandytas receptas, kaip įveikti pagirias.
Kompiuterinės ir kompiuterinių žaidimų barai dirba visą naktį, todėl keliaujant nuo Izakaya iki karaokės, gerą valandą ar dvi galite praleisti žaisdami žaidimus. Jų – gyva galybė.
Dar vienas pramogavimo būdas – pachinko. Tai – mechaninė žaidimų mašina, kurioje maži metaliniai rutuliukai yra šaudomi iš apačios į viršų ir rieda takeliais į apačią, kur turi pataikyti į skylutę. Žaisdamas gali reguliuoti tik iššovimo greitį – greičiau ar lėčiau.
Pachinko yra azartinių žaidimų forma Japonijoje, jo salės taip pat dirba per naktį. Įdomu tai, kad žaidimo metu laimėti rituliukai bus išmainomi į spalvotas korteles.
Su jomis turėsite eiti į kioskelį, kuris yra šalia žaidimo salės, kad galėtumėte korteles išmainyti į pinigus – lošimai iš pinigų Japonijoje yra nelegalūs (taip pat kaip ir šokiai), tad pinigus pakeičia kortelės, o korteles iš jūsų superka.
Ankstyvi pusryčiai ir naktinis pasivaikščiojimas
Ramen kavinės, kuriose rasite kiniškų makaronų su sultiniu, yra paskutinis vakaro akcentas. Jose dažniausiai susirenka jaunimas suvalgyti ankstyvų pusryčių. Gali būti, kad būtent sotūs ankstyvi pusryčiai yra japonų išbandytas receptas, kaip įveikti pagirias.
Japoniškai papusryčiavus siūlyčiau pasivaikščioti tarp siaurų didmiesčio gatvelių ir pasižiūrėti į vietinius žmones, kurie išėję iš karaokės ar klubo, prieš išsiskirstydami, dažnai stoviniuoja su draugais gatvėje.
Savaitgaliais pirmi rytiniai traukiniai visuomet pilni žmonių, kurie po vakarėlių mieste važiuoja namo. Tai neleidžia abejoti – japonai mėgsta linksmintis.
Pabaigoje pridursiu: ruošdamiesi japoniškai linksmintis prisiminkite vieną svarbų žodį – „kampai“. Jis verčiamas „į sveikatą!“.
