Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alpinistas Juras Jorudas apie kalnų trauką: iš pradžių norisi naujo, vėliau sudėtingo

Juro Jorudo kelionės po kalnus
Asmeninio albumo nuotr. / Juro Jorudo kelionės po kalnus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Juras Jorudas šių metų balandžio mėnesį mėgino įkopti į Sisią Pangmą – kalną, perkopiantį 8000 metrų ribą. Tokie žygiai reikalauja itin gero fizinio, psichologinio, techninio pasiruošimo. Dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių įkopti į viršūnę nepavyko, tačiau Juras nuleisti kartelės neketina. 15min.lt su J.Jorudu kalbasi apie jo gyvenimo druską – keliones bei pasiruošimą joms – treniruotes, finansus.

– Balandžio mėnesį buvote Himalajuose, Sisia Pangmoje. Kodėl pasirinkote šį kalną?

– Balandžio mėnesį Himalajuose, Tibete, lipome į keturioliktą pagal aukštį kalną pasaulyje. Apie šį kalną svajojau dešimt metų, tačiau vis nesusiklostė tinkamos aplinkybės: nebuvo komandos, pinigų, informacijos ar patirties.

– Kaip atsirado komanda? Ko gero, nėra lengva susirasti bendražygių sudėtingai kelionei.

– Taip, nėra lengva. Didžiausia problema buvo pinigai, tačiau su jais atsirado ir bendražygiai. Su penkiais iš šešių komandos narių jau esu buvęs kalnuose, tad juos pažinojau, pasitikėjau. Pasitikėjimas ir gera atmosfera komandoje – labai svarbu. Su Danguole kalnuose neteko būti, tačiau viskas susiklostė gerai.

–  Ar moterį laikote lygiaverčiu komandos nariu?

– Kiek įmanoma stengiamės, kad ji būtų lygiavertė, bet iš jos tikrai negalima tikėtis tiek pat, kiek iš vyro. Keliaudami į kalnus visada stengiamės, kad komandoje būtų bent viena moteris.

Kai vyrai lieka vieni kalnuose, prasideda juokeliai, kaip armijoje. Moterys įneša sveiko bendravimo. Vyrai išlieka tikrais vyrais, o ne suvaikėja. Džiaugiamės, kai su mumis keliauja moteris. Kaip ir minėjau, dažnai fizinės galimybės nėra vienodos, tačiau stengiamės padėti.

Kai vyrai lieka vieni kalnuose, prasideda juokeliai, kaip armijoje. Moterys įneša sveiko bendravimo. Vyrai išlieka tikrais vyrais, o ne suvaikėja. 

– Esate profesionalus alpinistas?

– Profesionalus alpinistas yra turbūt tas, kuris iš to duoną valgo. Aš iš to duonos nevalgau.

– Tai jūsų hobis?

– Taip, tai yra mano hobis, kuris užima labai didelę mano gyvenimo dalį. Visas savo kitas pajamas, jėgas skiriu tam, kad galėčiau išvažiuoti į kalnus.

– Daugeliui įdomus pinigų klausimas. Ieškote rėmėjų?

– Didžiąją dalį moku iš savo santaupų, savo uždarbio. Sudėtingoms ekspedicijoms reikia daug pinigų, tiek visgi neuždirbu, tad ieškome rėmėjų. Šiai kelionei į Sisią Pangmą rėmėjų pinigų neužteko, vis tiek dalį reikėjo savais pinigais dengti. Visos kelionės vieni nuostoliai (juokiasi).

– Ar kelionei treniravotės ilgai?

– Kai kažkas paklausė – „kada pradėjai ruoštis kelionei į Sisią Pangmą“, atsakiau, kad prieš dešimt metų. Bandau formą palaikyti nuolatos. Ne kiekvieną dieną esi pasiruošęs įlipti į tokį kalną, bet formos neapleidi. Na, o jei rimtai, balandžio mėnesio kelionei rimtai pradėjau ruoštis rugsėjį.

– Ar Lietuvoje yra galimybių treniruotis sudėtingoms kelionėms?

– Liūdnos tos galimybės. Lietuva yra viena iš dviejų Europos šalių, kita Olandija, kuri neturi net uolos. Net Latvija turi klinčių uolas. Pas mus tik Puntuko akmuo su iškaltais Dariumi ir Girėnu, o toliau tik pakelėj vienas kitas akmuo.

Šiaip treniruotės prasideda laipiojant po medžius. Oze yra 10 metrų laipiojimo siena. „Montis Magia“ dar turi  „bolderingo“ sieną – rimtų kalnų imitaciją.  

– Kas jus veja į kalnus?

– Vis norisi kažko sudėtingiau. Tą įveikiau, koks kitas etapas? Man tai gyvenimo druska, „razinka“. Net ir gyvenimo etapus planuoju pagal keliones. Iš pradžių nori patirti kažko naujo, nematyto. Vėliau imiesi sudėtingo.

Per metus važiuoju į tris keturias keliones į kalnus. Viena būna pakelti kartelei, nebūtinai aukščio. Gali būti sudėtingumo kartelei pakelti – stati siena. Žinoma, vis tiek kažkada pasieksi savo ribą. Ta riba vienaip ar kitaip artėja.

Kitos kelionės labiau skirtos atsipalaidavimui. Pavyzdžiui, žiemą buvome Norvegijoje, lipome užšalusiais ledo kriokliais. O eikvoti atostogas, pavyzdžiui, nieko neveikimui pajūryje – man atrodo šventvagystė.

– Ar mąstote apie Everestą?

– Mąstau, bet lipti nežadu. Everestas dėl savo vardo, populiarumo sutraukia tokias minias žmonių, kad ant to kalno nėra vietos. Patyrusių alpinistų požiūriu, daugiau nei pusė ten susirenkančių žmonių tokie, kuriems neverta ten kišti nosies. Kurie iš didelių ambicijų, norų lipa nepasiruošę. Kasmet girdėti, kad ten kažkas žūsta ar patenka į pavojingas situacijas ir juos reikia gelbėti.

Everestas virsta dideliu Disneilandu. Žmonės įsivaizduoja, kad tai atrakcionas. Sumokėsiu pinigus, mane nuveš ir aš galbūt kažkaip užroposiu ant to kalno.
 

Everestas virsta dideliu Disneilandu. Žmonės įsivaizduoja, kad tai atrakcionas. Sumokėsiu pinigus, mane nuveš ir aš galbūt kažkaip užroposiu ant to kalno.

– Ar kviečiatės į komandą šerpus?

– Šerpas yra tautybė. Maža tautelė, kuri gyvena aukščiausiai pasaulyje. Šiuo metu šis žodis tapęs bendriniu žodžiu – tai vietinis žmogus, kuris padeda atvykėliams kopti į tuos kalnus, sudėtingose vietose pakabinti virves ir panašiai. Šioje ekspedicijoje turėjome vieną tikrą šerpą, kurio ir tautybė šerpas. Jis oficialiai buvo mūsų komandos virėjas, bet iš tiesų labiau administratorius. Buvo daug įvairių formalumų, kuriuos jis mums padėjo tvarkyti – atskridome į Nepalą, reikėjo pervažiuoti į Tibetą, su Tibeto vyriausybe reikėjo derinti leidimus ir taip toliau. Nešulinių šerpų neturėjome, pagalba buvo logistinė. 2006–2007 metais, kai keliavome po Himalajus, buvome maža grupelė, turėjome daug įrangos. Samdėmės nešikus, jie kaip šerpai, bet ne šerpų tautybės. Yra tokių ekspedicijų, kur keliautojų tikslas – tik save užnešti į kalną. O kas sriubą užneš ar miegmaišį – tai nesvarbu. Mano nuomone, į kalnus turi lipti savo jėgomis. Kiek sugebi, tiek lipi. Jei negali, tai nėra ko ten lįsti.

Mano nuomone, į kalnus turi lipti savo jėgomis. Kiek sugebi, tiek lipi. Jei negali, tai nėra ko ten lįsti.

– Orai kalnuose turi daug reikšmės?

– Taip. Jie lemia didžiąją sėkmės dalį, nuo jų priklauso – pasiseks ar ne. Gali būti puikiai pasiruošęs fiziškai, techniškai ar psichologiškai. Būti susipažinęs su maršrutais. Bet oro neužsakysi, o oras per kelias valandas  gali pasikeisti taip, kad sąlygos lipti tampa netinkamos.

Lietuvoje esame pripratę, kad blogos oro sąlygos – sniegas, lietus, vėjas. Kalnuose dar dažnai būna toks reiškinys, kaip debesys – būdamas debesyje nematai, kur eiti.

– Ar dažnai būna, kad kelionėse viskas eina kaip iš pypkės?

– Būna, bet kuo toliau, tuo rečiau. Žiūrint retrospektyviai – pirmos kelionės atrodo kaip iš pypkės. Viskas, ką bandai, pasiseka, į visus kalnus užlipi. Tačiau kartelė kyla ir net menkiausi nesklandumai sugriauna planus. Tada imi galvoti, kad galbūt reikėtų kartelę leisti žemyn, nes jau kelias keliones lieki nepatenkintas.

– Ar įamžinate keliones nuotraukose?

– Kiekvienoje kelionėje turime fotoaparatus, paskiriame atsakingą žmogų.

– Koks yra tas fotografavimas, ar mėginate užsiimti menine fotografija?

– Pats asmeniškai ne, nesu fotografas menininkas, turiu „muilinę“, su kuria greitai galima užfiksuoti kadrą. Tačiau man sekasi, nes grupėje visuomet būna labiau besidominčių fotografija, kurie nešasi į kalnus po 5 kilogramus technikos ir jie nufotografuoja gražių nuotraukų.

Mano brolis būtent kalnuose susidomėjo fotografija ir dabar net ją studijuoja. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje