Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 31d. 18:58

Ar atvykome per vėlai? Lietuva Montevidėjuje. II dalis

Montevideo miesto panorama nuo Cerro kalno
Bertos Tilmantaitės nuotr. / Montevideo miesto panorama nuo Cerro kalno

Į Urugvajų atvykę emigrantai iš vietinės valdžios jokios pagalbos nesulaukė, bet lietuvius už darbštumą ir sąžiningumą darbdaviai labai vertino. Savaitgaliais užuot ilsėjęsi šie dirbo, o tie, kurie žinojo, jog į Lietuvą taip lengvai grįžti nepavyks, statėsi namus, tuo stebindami vietinius, kvietusius pailsėti ir pasimėgauti šiluma.

Pirmoji pasakojimo dalis: Ar atvykome per vėlai? Lietuva Montevidėjuje. I dalis

Į Urugvajų atvykę emigrantai iš vietinės valdžios jokios pagalbos nesulaukė, bet lietuvius už darbštumą ir sąžiningumą darbdaviai labai vertino. Savaitgaliais užuot ilsėjęsi šie dirbo, o tie, kurie žinojo, jog į Lietuvą taip lengvai grįžti nepavyks, statėsi namus, tuo stebindami vietinius, kvietusius pailsėti ir pasimėgauti šiluma.

Darbingomis nuotaikomis XX a. pr. skambant sėkmingoms pirmųjų lietuvių Urugvajuje sėkmės istorijoms bei kvietimams atvykti, genami skurdo ir noro pabėgti nuo karo, į Urugvajų laivais atkeliauja 10 tūkst. lietuvių. Vos atvykusius į uostą, pasitinka čia įsikūrę tautiečiai ir palydi į priėmimo namus. Tai laikinos gyvenamosios vietos, kuriose galėjai apsistoti tol, kol susirasdavai darbą ir vietą gyvenimui. Tiesa, iš priėmimo namų norėdavosi kuo greičiau išsikraustyti. Čia atvykusiems apartamentų niekas nesiūlė – gali miegoti ant grindų, o laikinų namų erdvę su kitomis šeimomis dalintis bendroje erdvėje. Tiesa, daug klausimų kelia ne tik kelionė į P.Ameriką, bet ir tai, kaip atvykę gyveno lietuviai.

Tad ieškodami lietuvių emigrantų Urugvajuje istorijos detalių Lietuvos literatūros ir meno archyvas kartu su Vasario 16-osios fondu vykdo projektą, kurio metu lanko lietuvių bendruomenes ir renka dokumentinį paveldą bei istoriją.

Emigravusių likimai

Atvykę lietuviai dirbo fizinį darbą – fabrikuose, gamyklose, apdirbimo cechuose, mėsos šaldytuvuose, metalo gamyklose, rūbų siuvimo ir dažymo įmonėse. Dauguma, kartu su emigrantais iš kitų Europos šalių, įsidarbino ir apsigyveno Cerro rajone, Montevidėjuje. XX a. pirmojoje pusėje šioje miesto dalyje virė gyvenimas – emigrantai būrėsi į bendruomenes, rengė vakarus, šventes, kūrė spektaklius, vedami smalsumo, lankydavosi kitų šalių bendruomenėse, statė namus, parduotuves ir bažnyčias.

Čia veikė mėsos apdirbimo cechai vietinių vadinami „frigorifico“, kuriuose dirbo dauguma Cerro gyvenančių emigrantų. Šiaurės Amerikos verslininkams priklausė „SWIFT“ ir „ARTIGO“, o Urugvajaus valstybei – „Frigorifico Nacional“. Tai buvo didžiausi mėsos paskirstymo ir apdirbimo centrai Pietų Amerikoje, kuriuose dirbo daugiau nei 6 tūkst. darbuotojų. Vietiniai kalba, kad šiose gamyklose bent kartą lankėsi apie 90 proc. visų atvykusių tautiečių.

Perspėjimai

Nepaisant to, jog praėjo keliasdešimt metų nuo paskutinio cecho uždarymo, vykdami apžiūrėti Cerro rajono, ir šiandien gauname griežtus nurodymus: „Vietose, kuriose veikė šaldymo įrenginiai, būkite labai budrūs – pernelyg nenutolkite nuo mašinos, nesitraukite telefono be reikalo, nesinešiokite vertingų daiktų“, – įspėja lietuvių bendruomenės atstovas Alberto Kaluževčius. Miesto dalis, į kurią važiuojame, atrodo skurdžiai, mus nuolat seka nepatiklūs vietinių žvilgsniai.

Informacijos apie cechus ir Cerro ieškojau vietiniuose laikraščiuose. Pavyzdžiui, vartant 6 dešimtmečio spaudą atrodo, jog ir anuomet čia nebuvo saugiausia Montevidėjaus miesto dalis: mirga pranešimai apie nuolat užpuolamus 5 val. ryto į darbą neapšviestomis gatvėmis skubančius lietuvius, skundai dėl nežmoniškų darbo sąlygų, trūkstamų mokyklų ir skurdo, kairiųjų laikraštyje akcentuojamas darbuotojų išnaudojimas.

Darbas šaldymo kamerose

„Lietuvius gamyklose vertino kaip šiaurės šalių gyventojus, galinčius ištverti daug didesnį šaltį nei vietiniai, todėl tiko darbui mėsos šaldytuvuose“, – pasakoja Alberto, puikiai išmanantis lietuvių bendruomenės Urugvajuje istoriją. Tiesa, laimės kūdikiai tie, kuriems įsidarbinti pavykdavo, nes likusieji, kartu su šimtais bedarbių, kiekvieną rytą vis iš naujo bandydavo sėkmę. Apie tai rašo ir 1958 m. lietuvių kairiųjų leistame laikraštyje „Darbas“: „Skerdyklų darbdaviai rinkdavo darbininkus panašiai kaip gyvulius. Pavyzdžiui „SWIFT“ turėjo aptvertą tam tikrą gardą, kur kiekvieną rytą prisirinkdavo po kelis šimtus bedarbių vyrų ir moterų. Tame garde buvo įtaisyti neva laiptai, kuriais ateidavo darbdavys pasirinkti darbininkų“.

Sustojame toliau nuo pastatų – prieplaukoje stovinčio betoninio tilto gale matyti keletas žvejų. „Milžiniški cechai buvo išsidėstę palei pakrantę – buvo patogiau laivais atplukdyti mėsą, kurią vėliau valgė visoje Pietų Amerikoje. Sunku patikėti, koks intensyvus gyvenimas čia virė“, – užsimena Alberto rodydamas į pakrantę. Šiandien čia ramu – pastatai, kuriuose anuomet dirbo tūkstančiai, šiandien avarinės būklės, apaugę krūmais, o prieplaukoje – iš vandens kyšantys geležiniai strypai ir betono luitai. Darbas šaldymo kamerose lietuvių palikuonių prisiminimuose liko kaip varginančiai sunkių laimės paieškų simbolis, apie kurį užsimena beveik kiekvienas mūsų sutiktas pašnekovas.

Apžvelgę vietovę nuo Cerro kalno grįžtame į miestą – naktį net ir važiuojant mašina čia pavojinga.

Eduardo

Eduardo istorija žavi tuo, jog žvelgiant iš toli ji – panaši į tūkstančius kitų emigrantų likimų, visai kaip pasakojant apie Cerro rajone įsikūrusius ir dirbti cechuose pradėjusius lietuvius. Tačiau kartais prireikia įsiklausyti ir paklausti daugiau, kad pamatytum, kokias nepaprastas istorijas pasakoja kiekvienas jų.

„Vakar pusę šešių ryto kėliausi tam, kad kai jūs ateisite, mano kūriniai atrodytų žvilgantys it nauji. Labai malonu, kad jūs domitės darbais ir kad jie jums patinka“, – nuo lentynos viršaus keldamas Lietuvos Respublikos aikštėje Montevidėjuje stovinčios skulptūros maketą pasakoja liesas, bet guvių akių, mėlynais languotais marškiniais pasipuošęs skulptorius Eduardo Lapaitis. Butas, kuriame lankomės, skendi besileidžiančios saulės spinduliuose, vakaras šiltas ir malonus.

Nuo Cerro kalno grįžtame į miestą – naktį net ir važiuojant mašina čia pavojinga.

Urugvajuje gimusiam Eduardo 87 metai, tačiau pokalbį su juo įrašyti nelengva, mat pašnekovas, paklaustas apie savo kūrybą nenustygsta vietoje. Kol apžiūrinėjame skulptūrą, savo plastika atkartojančią dangun kylančią muziką, Eduardas jau nešasi kopėčias ir ieško spintoje likusių kūrinių, o vos spėjus nusisukti tempia iš atraižų – mažų metalo apskritimų – sulipdytą gėlių vazoną. Tada lengvu rankos mostu nukreipia link stalo ant kurio šūsnis dokumentų ir dar dešimtys darbų fotografijų. Kiekvienai jų Eduardo turi paruošęs pasakojimą. Lietuvoje Urugvajaus dailininkų lietuvių kūryba nėra plačiai tyrinėta, todėl susitikimas skulptoriui su tautiečiais, besidominčiais jo veikla – vienas pirmųjų.

Paklaustas, kaipgi nutiko, jog šiandien jis gyvena Urugvajuje, Eduardas atsako: „Iš pradžių tėvas išvyko į Braziliją, bet nusprendė apsistoti Argentinoje. Kadangi laivas plaukdavo palei krantą, emigrantai galėjo išlipti kuriame nori mieste Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje. Jis apsistojo Urugvajuje“. Lengva nebuvo, bet lietuviai santūrūs, todėl iškart vietiniams patiko: „mano tėvas buvo labai doras žmogus ir iš tiesų visi europiečiai tokie buvo, labai rimti, išsilavinę lyginant su vietiniais. Nors mokykloje buvo sunkiau. Lietuviai visada labai gražiai apsirengę, išlygintais drabužiais. Vietiniai vaikai net nenorėjo skolinti pamokai sąsiuvinio, nes galvojo, jog esame labai turtingi, o mes namie daug dirbome, atrodėme tvarkingai ir.... paprasčiausiai išsilygindavome rūbus. Mums buvo labai svarbu, kad patys atrodytume tvarkingai ir neiššaukiančiai.“ , – šypsosi Eduardo.

Atvykęs tėvas pabando laimę „frigorifikuose“, bet vėliau įsidarbina metalo apdirbimo gamykloje, kurioje, simboliška, užaugęs darbą randa ir jo sūnus Eduardo. „Įmonėje, kurioje dirbau, buvau pats jauniausias. Gaminome bankų saugyklų duris, kurios sverdavo 3000 kilogramų“, – pašnekovas rodo fotografiją, kurioje jam įteikiama premija už 15 metų darbą be pravaikštų.

Bertos Tilmantaitės nuotr./Svečiuose pas skulptorių Eduardo Lapaitį
Bertos Tilmantaitės nuotr./Svečiuose pas skulptorių Eduardo Lapaitį

Kūrybinis impulsas

Klausiu, ar buvo įvykių, kurie įsiminė dirbant metalo gamykloje. Eduardo šypsosi, giliai įkvepia ir atsako: „Kartą važiuodamas pro autobusų stotelę pastebėjau ten stoviniuojantį studentą, kadangi važiavau jau antrą kartą pro tą pačią vietą, pasiūliau pavėžėti iki judresnės gatvės, mat tuo metu vyko streikas ir autobusai nevažiavo. Vos susipažinus, papasakoju, jog dirbu su metalu, o pakeleivis netrukus supažindina su savo tėvu architektu, kurio darbus pamačius kyla keista mintis: „Bet juk ir aš taip galėčiau, tikrai neatrodo sunku“.

Ta mintis nedavė ramybės, todėl jau kitą vakarą grįždamas namo Eduardas priešaky stūmė karutį, pilną metalo atraižų, kurias jungdamas iki pat šiol kuria naujas formas. Pašnekovas užsimena, jog ne jis, o pačios detalės diktuoja būsimo kūrinio formą, temą ir vaizdą. Pavyzdžiui 2,5 m. „Taikos kryžius“, kurį palaimino popiežius Jonas Paulius II, pagamintas iš 2 tūkst. geležies apskritimų, likusių nuo pjaustomų užraktų.

„Visi mes, žmonės, turime kažką savo viduje ir tas kažkas vienu metu pabunda, ir nesvarbu, kiek tau metų“, – šypsosi Eduardo ir pabrėžia, jog jam pačiam prireikė 33 metų tam, kad kasdien matomos detalės taptų vizualiu pasakojimu apie visatą, žmogų ir muziką.

„Metalas gali sužaloti žmogų, bet man ši medžiaga – švelni. Kai gražiai su ja elgiuosi, ji pasiduoda ir nežaloja manęs“, – braukdamas pirštais per grublėtą skulptūros paviršių pasakoja Eduardo. Jo rankose metalas virsta lengvomis, dangun besistiebiančiomis plastiškomis abstrakcijomis, kuriose nesunku įžvelgti ir tautinio tapatumo ženklų, ir skirtingų kultūrų įtakos.

Bertos Tilmantaitės nuotr./Eduardo Lapaičio skulptūrų maketai (iš kairės 1. trečiojo tūkstantmečio link, 2. Begalybės projekcija, 3. trispalvė)
Bertos Tilmantaitės nuotr./Eduardo Lapaičio skulptūrų maketai (iš kairės 1. trečiojo tūkstantmečio link, 2. Begalybės projekcija, 3. trispalvė)

Tapatybė

„Kai pradėjau kurti, apie mane nuolat rašė laikraščiai, tai lietuvių bendruomenė visada labai didžiuodavosi ir džiaugdavosi. Rašydavo kaip apie lietuvių vaiką, lietuvių bendruomenės narį. Visada prašiau, kad tautybę paminėtų, kad lietuvis esu. Man tai kėlė didelį pasididžiavimą“, – aiškiai savąją tapatybę identifikuoja pašnekovas. Viso pokalbio metu Eduardo stengiasi prisiminti lietuvių kalbą – pirmuosius sakinių žodžius taria lietuviškai, tačiau noras papasakoti kaskart nugali ir toliau kalbamės ispaniškai.

Šiandien Eduardo darbai stovi ne tik miestų aikštėse, bet ir trofėjų lentynose Čilėje, Peru, Venesueloje, Jungtinėse Amerikos valstijose bei Lietuvoje. Už viso gyvenimo pasiekimus skulptorius 1972 m. apdovanotas Gran Premio Nacional de es Cultura (Nacionalinė Urugvajaus kultūros premija) – aukščiausiu kūrėjų apdovanojimu šalyje.

Užvertus paskutiniąją fotografiją susiruošiame eiti – atsisveikindami apsikabiname bemaž trečią kartą ir Eduardui pasižadame, kad greitu metu jo istoriją papasakosime ir tautiečiams. Išeidami išsinešame ir Eduardo Lapaičio archyvą – jį pavartyti galėsite Lietuvos literatūros ir meno archyve jau greitai.

Temos: 1 Urugvajus

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje