Žiūrint kaip beviltiškai iš paskutiniųjų bandydamas išsilaikyti valdžioje Baltarusijos diktatorius daro nesąmones, vis labiau įsitikini, jog iš posto jį tikrai išneš tik kojomis į priekį. Todėl norisi statyti dar aukštesnę ir tvirtesnę sieną, nes nežinia, kokia bus kita nesąmonė.
Galėtų mūsų valdžia statyti ne tik tvorą su spygliuota viela, bet ir iškasti platų griovį pasienyje, pripildyti jį vandens ir prileisti į jį krokodilų, begemotų ir gyvačių. Tiesa, abejoju, ar tai bus padaryta, nes niekas nesuinteresuotas gyvūnėlių kankinimu.
Visgi gaila, kad Baltarusija taip nusivažiavo, labai gaila. O dar ne taip seniai tai buvo gana normali šalis ir mes džiaugėmės, kad su ja, o ne su Putino Rusija turime bendrą ilgą sieną. Dabar tas džiaugsmas slopsta. Ir žmonės ten, sakyčiau, visai normalūs. Ne tokie linksmi kaip ukrainiečiai, ne tokie ryžtingi ir daug labiau užspausti, bet gana draugiški ir ne tokie sukti.
Užspaudimą galbūt galima paaiškinti tuo, jog baltarusiai nuolat būdavo kieno nors okupuoti, niekad neturėjo savos normalios valstybės, tai gal tas baudžiauninko sindromas yra jų genuose. Gal kitokie jie tiesiog negali būti. Nepaisant viso to, man pabendrauti su kaimynais visada būdavo smagu.
