Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 21d. 17:07

Bauginanti Mauritanija: 4000 km kelionė krovininio traukinio vagone

Kelionė Mauritanijoje Tik 15min
Mykolo Juodelės nuotr. / Kelionė Mauritanijoje

Nesibaigiančių Sacharos smėlynų vakarinėje dalyje plyti Mauritanija – šalis, plotu dvigubai didesnė už Ispaniją, tačiau turinti tik kiek daugiau nei 4 milijonus gyventojų. Skurdas, beveik neegzistuojanti infrastruktūra ir keli žmonių grobimo atvejai pastaraisiais metais pavertė Mauritaniją viena mažiausiai turistų lankomų valstybių regione.

Mauritanija garsėja kaip šalis, iki šiol neatsikračiusi vergijos. Čia net ir naktį vyrai vaikšto galvas ir veidus paslėpę po skaromis, miestų gatvėmis bastosi ožkos, iš alkio graužiančios kartono gabalus, kraštovaizdį bjauroja metalo laužo krūvos ir apleistų mašinų skeletai, o atšiaurus dykumos klimatas tik dar labiau sustiprina ir taip jau bauginantį Mauritanijos įvaizdį.

2016-ųjų pavasarį kartu su pora senegaliečių brolių, sutikusių mane pavėžėti net kelis šimtus kilometrų nuo Tantan (Marokas) iki Nuadibu (Mauritanija), kertu „niekieno žemę“ – 3 kilometrų pločio ruožą tarp Maroko ir Mauritanijos, nepriklausantį nė vienai iš valstybių.

Prie Mauritanijos sienos mus pasitinka grupelė ginkluotų kareivių su šunimis ir nuodugniai apieško mašiną. Nekantriai laukdamas, kol nemandagus pasienio pareigūnas tvankiame, musių pilname kambaryje prisiruošia uždėti antspaudą ant mano 140 eurų kainavusios Mauritanijos vizos, akimirkai sudvejoju, kodėl visgi čia atsibeldžiau. A, taip, traukinys...

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Geležinkelis – šalies ekonominė arterija

Išilgai Maroko ir Mauritanijos sienos tyso traukinio bėgiai, jungiantys Nuadibu uostą su geležies rūdos kasyklomis ir Zuerato miesteliu šalia jų. Geležinkelis yra Mauritanijos ekonominė arterija ir valstybės kolonijinės praeities reliktas. Pastatytas prancūzų šešiasdešimtųjų metų pradžioje, o po dešimtmečio perimtas Mauritanijos nacionalinės kasybos ir industrijos kompanijos (SNIM), jis eksploatuojamas iki šių dienų.

Geležies rūda gabenama dviejų su puse kilometrų ilgio krovininiais traukiniais, kurie garsėja kaip vieni ilgiausių pasaulyje. Susižavėjęs idėja pasivažinėti tokiu traukiniu, pirmą kartą Mauritanijoje atsidūriau dar 2013-jų pavasarį. Dėl tos pačios priežasties esu čia ir dabar. Tik šį kartą rankoje gniaužiu rimtesnį fotoaparatą ir esu pasikaustęs didesne kantrybe.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Į Nuadibu traukinių stotį atvykstu drauge su šešiais skaromis apsimūturiavusiais vyrais senu, regis, bet kurią akimirką subyrėti galinčiu „Mercedes“ taksi automobiliu. Visos aplink stotį esančios pavėsingos vietos nusėstos traukinio belaukiančių keleivių, o mane, net nespėjusį apsidairyti, pareigūnas jau kviečia užsiregistruoti kontrolės punkte.

Traukinys – darbas kasdieninis

Tarp Nuadibu uosto ir Zuerato kasdien kursuoja trys traukiniai, bet tik vienas jų sustoja Nuadibu traukinių stotyje. Ir tame traukinyje yra viso labo tik vienas keleivinis vagonas. Kiti 220 vagonų yra krovininiai, skirti geležies rūdai pervežti, ir iš uosto į Zuerato kasyklas rieda tušti, tad žmonėms su jų prekėmis leidžiama juose keliauti nemokamai.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Moterys, šeimos, senoliai ir visi tie, kurie išgali nusipirkti 5 eurus kainuojantį bilietą, būriuojasi aplink stoties pastatą, o prekeiviai, ožkaganiai ir neturintys pinigų lūkuriuoja kiek toliau, pasiruošę kuo greičiau ropštis į atvažiavusio traukinio krovininius vagonus.

Daugeliui žmonių keliavimas krovininiuose vagonuose yra neatsiejama jų kasdienio darbo dalis – su savimi jie gabena pilnus maišus ryžių, dėžes vaisių ir daržovių, pakuotes gaiviųjų gėrimų ir kitų gėrybių, kurias ketina parduoti Zuerate ir taip užsidirbti pinigų pragyvenimui. Patraukiu tiesiai link toliau nuo stoties besibūriuojančių jaunuolių, tikėdamasis susirasti draugų, kad netektų 16 valandų trunkančią kelionę krovininiame vagone praleisti vienam.

Pavasaris yra ypač vėjuotas metų laikas Mauritanijoje, ypač prie jūros esančiame Nuadibu. Ausyse ūžiantis vėjas užgožia visus kitus garsus. Spalvotos vyrų ir moterų skaros ir mantijos įnirtingai plazda vėjyje, o smėlio gūsiai taip skaudžiai vanoja mano blauzdas, tarsi kažkas per jas su švitriniu popieriumi brauktų.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Nesunkiai pavyksta susidraugauti su grupele jaunų vaikinų, kurie gabena kelis tuzinus dėžių, pilnų apelsinų ir pomidorų. Jie mane kviečia prisijungti ir kartu keliauti tame pačiame vagone.

Pasitinkame traukinį ir stebime, kaip trys lokomotyvai, sveriantys po 190 tonų, drebindami žemę pralekia pro mus, paskui save tempdami niekaip nesibaigiančią vagonų grandinę. Traukiniui pagaliau sustojus, iki šiol buvę linksmi ir nerūpestingi vaikinai kimba į darbą – jie turi vos kelias minutes sukrauti į traukinį visas prekes.

Vienas vaikinas, įšokęs į vagono vidų, supila dvi krūveles smėlio priešinguose vagono galuose – viena bus skirta tualetui, kita – laužavietė.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Užsilipęs ant vagono krašto, iš aukšto stebiu, kaip kelios dešimtys žmonių paskubomis krauna prekes į traukinį. Jis toks ilgas, kad net nesimato lokomotyvų – jie slepiasi kažkur už horizonto linijos. Staiga išgirstu link manęs atidundantį garsą, panašų į griaustinio grūmojimą.

Mano kelionės kompanionai moja man rankomis, ragindami skubiai lipti žemyn ir tvirtai įsikibti. Vos tik man spėjus nušokti ant vagono grindų, traukinys stipriai trukteli ir pradeda savo kelionę į Sacharos dykumos gelmes. Apsiginklavę virduliu ir puodeliais, mano bendrakeleiviai kaip mat pradeda virti vandenį arbatai.

Į Sacharos gelmes

Vagonu dalijuosi su grupele vaikinų, kuriems vargiai daugiau nei 20 metų. Saidas, atrodantis tarsi būtų nulipęs iš Holivudo plakato, čia yra bosas. „Važiuojame tada, kai Saidas gauna mums užsakymą. Šią savaitę tai jau antroji mūsų kelionė“, – sako vaikinas, apsisukęs galvą mėlyna skara, pakankamai suprantama anglų kalba.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

„Mes esame laisvai samdomi darbuotojai, lygiai kaip ir tu“, – sako kitas, besišypsodamas ir pirštu besdamas į mano fotoaparatą. Jie puikiai supranta, kad aš čia dėl nuotraukų, bet jiems tai nė motais. Saidas man bruka į rankas dar vieną puodelį stiprios mauritanietiškos arbatos.

Traukiniui įsibėgėjus, mus apgaubia dulkių debesis, ir kelionė darosi vis mažiau maloni. Akys prisipildo smėlio, ir aš blaškausi po vagoną bergždžiai ieškodamas, kur pasislėpti nuo vėjo.

Traukinys lekia pro monotoniškus dykumos smėlynus ir kalvas, tolumoje retkarčiais išnyra vieniša klajoklių palapinė ar grupelė kupranugarių. Mauritanijoje saulė leidžiasi anksti, ir neužilgo mes jau važiuojame po žvaigždėmis nusėtu dangumi.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Traukinys kiek sulėtina greitį, kai pravažiuojame pro Inal miestelį. Pasinaudodamas proga, vienas vaikinas šoka iš riedančio traukinio, prisipildo kibirėlį smėlio laužavietei ir sėkmingai įšoka atgal. Vakarienei – ryžiai su aviena. Pavalgę visi lendam į miegmaišius ir bandome užmigti, gulėdami ant kietų metalinių grindų, tiesiai po mumis cypiant ir bildant traukinio ratams.

Pabundu tekant saulei, drebėdamas nuo šalčio. Vos praplėšiu sulipusias akis, išsikrapštau smėlį iš ausų ir nosies. Saidas ir jo komanda jau verda arbatą. Visi atrodome tarsi vaiduokliai, padengti storu sluoksniu pilkų dulkių. Pavargę, bet patenkinti iš lėto artėjame prie Zuerato kasyklų.

Keliolika džipų važiuoja šalia traukinio, kol šis visiškai sustoja, ir kaip mat pradedami prekių perkrovimo darbai. Pavyksta nufotografuoti vos kelis kadrus, nes mane ir vėl pasigauna stoties apsauga ir veža prisiregistruoti į kontrolės punktą.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Geležies rūdos ištekliai Mauritanijoje pirmą kartą buvo aptikti 1954 m. aukščiausioje Mauritanijos vietoje – Kediet Ej Jill kalnų masyve. Prireikė beveik 10 metų, kol buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti kasybos centras Zuerate kartu su Nuadibu uostu ir 704 kilometrų ilgio geležinkeliu. Šiandien Zuerate gyvena net apie 40 000 žmonių, nemaža dalis jų dirba kasyklose.

Ožkų pilni vagonai

Kitą dieną keliauju atgal į Nuadibu, bet traukinys, kaip įprasta Mauritanijoje, gerokai vėluoja. „Su Dievo padėjimu išvyksime po valandos“, – sako man vienas stoties darbuotojų.

Grupelė ožkaganių jau senokai būriuojasi prie bėgių, laukdami vis nepasirodančio traukinio. Jiems vos pavyksta sužiūrėti porą šimtų ožkų, kurios, užaugusios fermose Zuerato apylinkėse, šiandien keliaus į Nuadibu pardavimui.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Pagaliau atvažiavus traukiniui, šį kartą jau pilnai pakrautam geležies rūda, prasideda tikras chaosas – vyrai gaudo ožkas už užpakalinių kojų, tempia traukinio link ir kaip bulvių maišus meta į vagonus tiesiai ant geležies rūdos krūvų.

Šį kartą keliauti drauge mane pasikviečia vienas iš ožkaganių – Muhammadas. Jis ir jo komanda dirba šį darbą jau kelerius metus. Apsirengę senais kostiumais, odiniais švarkais ir ilgais lietpalčiais, grupelė mauritaniečių labiau primena 80-ųjų roko grupę nei paprastus darbininkus.

Traukinys šį kartą pajuda švelniau, mat kiekvienas vagonas yra pakrautas 80-čia tonų geležies rūdos. Ožkaganiai sparčiai ruošia savo buveinę ateinančioms 16-ai kelionės valandų – sulygina geležies rūdos skaldą, pasikloja paklodes ir pasidaro vietos laužui.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Keliolika vagonų priešais mane yra pilni ožkų. Kas antrame vagone sėdi žmogus, akylai stebintis, kad ožkos neiškristų iš traukinio. Kas kartą, kai viena iš ožkų pavojingai priartėja prie vagono krašto, ožkaganys meta į ją akmenį, taip bandydamas nubaidyti ją į vagono vidurį. Nepaisant to, ožkos vis tiek kartais iškrenta. „Kiekvienos kelionės metu neišvengiamai prarandame po keletą ožkų. Kartais jas pavyksta pagauti, kartais jos žūsta dykumoje, o kartais jas pasisavina klajoklių gentys ar netolimų kaimų gyventojai“, – pasakoja man Osmanas – aukštas, galingo sudėjimo senegalietis, jau daugelį metų gyvenantis Mauritanijoje.

Pavažiavus vos pusvalandį, traukinys sustoja prie Fderiko kasyklų, ir prie jo prikabinami dar keliasdešimt vagonų su geležies rūda. Muhammadas ir Osmanas šoka iš traukinio ir bando pagauti ką tik iškritusią ožką. Kartu su savimi jie nukelia dar vieną ožką, pririša ją prie ilgos virvės ir naudoja kaip masalą pabėgusiai ožkai privilioti.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Beribėje Mauritanijoje – ankšta

Mauritanijoje praleidau beveik mėnesį ir, dokumentuodamas gyvenimą ilgiausiame Afrikos traukinyje, juo važiavau net 8 kartus. Iš viso sukoriau daugiau kaip 4000 kilometrų.

Keliaudamas pirmyn ir atgal mačiau vis tuos pačius žmones. Daugeliui jų traukinys – vienintelis būdas duonos kąsniui užsidirbti. Kelis kartus per savaitę jie kenčia ekstremalias klimato sąlygas ir smėlio audras, tačiau nė karto negirdėjau, kad kuris būtų skundęsis.

Stebino šios vargingos šalies žmonių nepaprastas vaišingumas ir nuoširdus rūpestis, su kuriuo buvau sutiktas kiekvienos kelionės metu. Galiausiai mane pradėjo pažinti visi Zuerato ožkaganiai, Nuadibu policininkai ir vaikai, pardavinėjantys vandenį traukinio keleiviams visose tarpinėse stotyse.

Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje
Mykolo Juodelės nuotr./Kelionė Mauritanijoje

Keliavau, regis, beribėje tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje, bet
pajutau, kad pasidarė ankšta. Atėjo laikas važiuoti namo. Beveik visi mano drabužiai buvo suplyšę, objektyvai sugadinti smėlio, kuprinė pilna geležies rūdos dulkių. Visa, kas liko iš šios kelionės, tai neišdildomi įspūdžiai ir pilnas nuotraukų kietasis diskas.

Paskutinį kartą iššokau iš traukinio Nuadibu, nusiploviau suodiną veidą ir „sutranzavau“ sunkvežimį, važiuojantį Maroko sienos link. Vairuotojas man į rankas įbruko ilgą mauritanietišką skarą ir liepė ją užsirišti, sakydamas, kad taip policija manys mane esant vietinį ir nestabdys mūsų kontrolės punktuose.

Lėkdami sunkvežimiu Maroko link, kirtome vieną kontrolės punktą po kito, o aš, paslėpęs veidą po juoda skara, drąsiai mojavau policijos pareigūnams, jausdamasis tikru mauritaniečiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje