Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 29d. 21:01

Černobylio zonoje gyvenanti 86-erių Olia: kai mus iškraustė, spėjome tik šunį nuo būdos paleisti

Samasiolė – baba Olia
Daumanto Liekio nuotr. / Samasiolė Olia

Černobylio zonoje gyvenantys senukai, kuriuos dar nuo sovietinių laikų vadina „samasiolais“, po priverstinio iškraustymo iš savo gimtųjų kaimelių, neilgai trukus vėl į juos grįžo. Tiesa, tokių, kurie ignoruotų įspėjimus apie radiacijos grėsmes, buvo nedaug – vidutiniškai nuo šimto iki kelių šimtų gyventojų turėję kaimeliai sulaukė keliolikos ar tik kelių samasiolų.

Ir tai demografiniai skaičiai praėjus vos keliems metams nuo katastrofos nakties. Mūsų dienų tose izoliuotose, augmenijos prarytose gyvenvietėse sulaukė vos keli senoliai. Bet taip yra ne dėl radiacijos žalos, o tiesiog dėl jų garbaus amžiaus.

Šiandien Černobylio zonos ribose gyvena vos keli šimtai samasiolų – ir tai kasmet mažėjantis skaičius. Man visą laiką buvo nuostabu, kad šita saujelė žmonių, užuot susibūrusi į vieną funkcionuojantį kaimelį išsiskirstė po atokiausias evakuotos zonos vietas.

Opačičų kaimelyje gyvenanti Olia svečių laukia su džiaugsmu. Todėl mums planuojant dieną Sergėjus pasakė, kad važiuosim pas ją. Mat Olia gyvena labai atokioje vietoje, į kurią svečiai užsuka retokai. O tai reiškia, kad maisto produktų ir finansinės paramos, priešingai nei kiti samasiolai, ši senutė sulaukia labai nedažnai.

Kai kurios samasiolų gyvenvietės radiacinės taršos prasme yra visiškai švarios, kitos labai užterštos (pavyzdžiui, 10 kilometrų spinduliu nuo ČAE). Beveik visos sunkiai privažiuojamos, o kai kurios vos pasiekiamos visureigiu. Kai kurie samasiolai labai draugiški, kiti atklydėlių neįsileidžia ir su jais nebendrauja.

Anot Sergėjaus, kuris save vadina senu Černobylio zonos vilku, Opačičai buvo evakuoti be reikalo – ten radiacinis fonas esą neviršija leistinų ribų. Tuo įsitikiname patys, kai išlipus iš automobilio dozimetrai beveik nerodo jokių pavojaus ženklų.

Olia nežinojo, kad ją aplankysime, todėl gerokai nustebo, kai Sergėjus į jos namelį sugriuvo su būriu užsieniečių. „Černobylio zonos vilkas“, tarsi pas save namie, krestelėjo į Olios lovą, o ji pati prisėdo ant medinės kedės.

Dozimetrui ritmingai ir lėtai tarškant (o tai reiškia, kad jokio pavojaus nėra), ėmėme klausinėti, kas mums rūpi. Pokalbyje aktyviai tarpininkavo Sergėjus, nes senutė sunkiai girdi, o atsakinėja pusiau rusiškai, pusiau ukrainietiškai, kartais įterpdama ir baltarusių kalbos detalių.

Daumanto Liekio nuotr./86-erių Olia gyvena atokiame kaime Černobylio zonoje
Daumanto Liekio nuotr./86-erių Olia gyvena atokiame kaime Černobylio zonoje

– Olia, kiek jums metų? – nors ir ne visai mandagiai, tačiau pokalbį pradėjome nuo labai svarbaus klausimo, kurį būtina užduoti dėl radiacijos evakuotoje teritorijoje gyvenančiam žmogui.

– Aštuoniasdešimt šeši! – įsiterpė Sergėjus ir demonstratyviai lankstydamas pirštus visa gerkle pradėjo Oliai linkėti, kad ši sulauktų ir aštuoniasdešimt septynių, ir aštuoniasdešimt aštuonių, ir aštuoniasdešimt devynių, ir žinoma – devyniasdešimties!

– Atnešt horilkos? – Olia akivaizdžiai neišgirdo, ko jai linki Sergėjus, ir, matyt, iš jo ekspresyvumo nusprendė, kad šis jau nori išgerti.

– Ne, ne, baba Olia. Dar ne. Geriau papasakokit jaunuoliams, kaip jus iš čia iškraustė, ar nebijote radiacijos? – atsakė Sergėjus.

– Kokios dar radiacijos? Jei ne radiacija, tai gal aš taip ilgai ir negyvenčiau! – nusijuokė senutė. – Pirmais metais po sprogimo, netoli mūsų kaimo buvo įkurta aviacijos bazė, iš kur kilo sraigtasparniai. Tai čia ateidavo lakūnai, pasisemt vandens iš mūsų šulinių. Mes jų klausėm, ar jie nebijo radiacijos? O jie sakydavo, kad jokios radiacijos mūsų kaimelyje nėra.

– Aš sakiau, jog be reikalo šį kaimelį iškraustė! – pridūrė Sergėjus. 

– Dabar neseniai buvo atvažiavus laboratorija, darė visokius tyrimus ir pasakė, kad galima rinkti čia ir grybus, tik reikia gerai nuplauti. Leido ir pieną vartoti. Kaimynas Miša karvę turėjo dar iki jų leidimų, bet jis pats praėjusį mėnesį mirė. O taip, tai nuo pradžių čia nebuvo jokios radiacijos – pasakojimą tęsė Olia. – O kai mus iš čia kraustė, tai buvo labai baisu. Atvažiavo aštuoni autobusai, o mes kolūkyje tuo metu sodinome bulves.

Gerai atsimenu, kad gegužės 4-tą dieną turėjo būti Velykos, tai mes po truputį tam ruošėmės. Jau buvau beveik kibirą kiaušinių nudažiusi, nes iš Černobylio šventėms turėjo atvažiuoti sūnus su šeima. O čia iš niekur atvažiuoja ir mums aiškina, kad sprogo atominė, reikės kraustytis.

Į sunkvežimius suvarė mūsų kiaules, karves. Sumokėjo juokingus pinigus už tuo gyvulius, nes tikruosius pinigus sau į kišenes susikrovė. Žmones suvarė į autobusus. O mes turėjome šunį. Toks šaunus buvo! Norėjome jį paimti į autobusą, o mums sako, kad šuniui į autobusą negalima. Turėjome atrišti nuo būdos ir palikti.

Buvome ten beveik vergais. Dirbome visus darbus, kuriuos mums nurodydavo, ir be jokio atlygio. Atseit, už pastogę.

Taigi, veža mus. Aš klausiu, o kur mus vežat? Nesako. Veža ir tiek. Jokių daiktų paimt nespėjom. Atvežė į Maharovsko rajoną, apgyvendino beveik plikuose butuose. Ir buvome ten beveik vergais. Dirbome visus darbus, kuriuos mums nurodydavo, ir be jokio atlygio. Atseit, už pastogę.

Vėliau gavom galimybę persikelt į naujai pastatytus namelius. Namai buvo mūriniai, prastai šildomi, tai nuolat kentėme šaltį.

– Trumpiau tariant, iš čia iškraustė beveik šimtą žmonių į tą naują gyvenvietę. Atgal grįžo jų apie dvidešimt, o šiandien čia gyvena tik keturi žmonės, įskaitant pačią Olią. O dabar, baba Olia, galit eit atnešt savo horilkos! – palūžo Sergėjus.

Daumanto Liekio nuotr./Pas senutę „turistus“ atvežęs Sergėjus neatsisakė jos naminės degtinės
Daumanto Liekio nuotr./Pas senutę „turistus“ atvežęs Sergėjus išsiprašė ir jos naminės degtinės

Beveik visi samasiolai, su kuriais esu bendravęs, gamina naminę degtinę, kurią Ukrainoje vadina horilka. Užsukusius svečius būtinai vaišina tuo gėralu. Sergėjus sako, kad kiekvieno samasiolo pagaminta horilka turi skirtingą prieskonį ir stiprumą.

Aš susilaikau nuo alkoholio, todėl kiekvieną kartą atsisakęs, turiu aiškintis, kad esu sveikas, neužsikodavęs ir pilnametis. Pariševo kaime senukas Ivanas man net nespaudžia rankos. Sako, pradės sveikintis, kai suaugsiu ir gersiu jo horilką.

Taurelei kelis kartus apsukus ratą, atsisveikiname su senute Olia. Linkime jai sveikatos ir jėgų. O ji mūsų prašo aplankyti ją ir kitą kartą – juk čia, priešingai nei kitose zonos vietose, nėra jokios radiacijos, todėl kitą kartą galėtume ir valandėlę ilgiau pabūti.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje