Ilga kelionė į Rytų Aziją ir pirmoji pažintis lėktuve
Gimiau pajūryje, tačiau mano tėtis yra gimęs ir augęs Kaune. Kai nusprendžiau studijuoti biologiją, pirmu numeriu pasirinkau būtent Vytauto Didžiojo universitetą. Kodėl? Artes liberales (laisvųjų menų, tai yra, laisvės rinktis) mokymosi sistema, globalumas, galimybė mokytis daug kalbų ir dalyvauti tarptautiniuose mainuose bei „Erasmus“ – būtent tai lėmė mano tokį pasirinkimą, kurio niekada nesigailėjau.
Baigęs du kursus laimėjau dvišalių mainų konkursą, tad pasiėmiau akademines atostogas ir išvykau į savo išsvajotąją Japoniją. Šioje šalyje norėjau pagyventi nuo mažens, dar nuo vidurinės laikų mokiausi japonų kalbos. Atvykau į pulsuojančiame milžiniškame Tokijuje įsikūrusį Tarptautinį krikščioniškąjį universitetą, kur praleidau vienus turiningiausių ir geriausių savo gyvenimo metų.
Tai buvo gana subalansuotos akademinės atostogos – universitete visus metus intensyviai mokiausi japonų kalbos, su japonų kalba ir kultūra susijusių dalykų, daug bendravau, ieškojau ir keliavau.
Reikia pridurti, kad prieš vykstant į Japoniją dar nebuvo tekę skristi lėktuvu. Tad pirmoji kelionė, trukusi parą, įsiminė. Šešių valandų laiko juostų skirtumas ir iš pradžių sunkiai pakeliamas tvankus karštis, nes atvykau pačioje rugpjūčio pabaigoje, nežadėjo lengvų atostogų.
Tačiau euforija nuvykus į Japoniją užglaistė visus nepatogumus. Iš esmės Japonijoje gyventi pasiruošiau jau Šeremetjevo oro uoste, kur turėjau 6 valandas laukti persėdimo.
Pasėmiau japoniškų naujienų laikraštį (tiesa, man gerokai per sudėtingą) ir įlipęs į lėktuvą pradėjau skaityti. Tai pastebėjęs vidutinio amžiaus japonas, sėdėjęs šalia, mane trumpam užkalbino.
Šis kontaktas vėliau man pravertė – Naritos oro uoste jis susitiko su sūnumi, kuris vyko link Kioto ir pagelbėjo man susigaudyti sudėtingoje metro ir traukinių matricoje, palaikydamas man kompaniją didžiąją kelionės link universiteto stoties.
Japonijoje prieš įeinant į kambarį – būtina pasibelsti
Nors pirmojo savo skrydžio detales ir beveik po 3 metų prisimenu lyg vakar, būnant pačioje Japonijoje lėktuvais skraidžiau taip dažnai (per 10 mėnesių, neskaitant skrydžio atgal į Lietuvą, skridau 4 kartus, pirmyn-atgal reisais), kad taip tiksliai visų nenupasakočiau.
Nors ir prieš patirtį Japonijoje dvejus metus teko gyventi atskirai nuo tėvų, savarankiškai, daugiausia savarankiškumo įgijau būtent Japonijoje. Čia suvokiau, kad man patogiausia keliauti vienam. Tą ir dariau: aplankiau Kiotą, Osaką, kitus žymius miestus, taip pat piečiausiai esančią Okinavos ir šiauriausią Hokaido salą, pagaliau ir Pietų Korėją, kelionėse sutikdamas itin įvairių žmonių.
Tikrą japonų svetingumą turėjau galimybę patirti dalyvaudamas universiteto Japonijoje remiamoje užsienio studentams skirtoje programoje žiemos atostogoms šiauriniame Hokaide, prie Ochotsko jūros.
Dvi savaites žiemos atostogų praleidau mažame miestelyje gyvenančioje japonų šeimoje, kur buvau priimtas kaip šeimos narys. Ten japoniškai švenčiau Naujuosius metus. Ryšiai nenutrūkę ligi šiol. Jie yra tarytum mano japoniška šeima.
Universitetas, kuriame studijavau, yra laikomas vienu prestižiškiausių privačių Japonijos universitetų, kurį pagal laisvųjų menų studijų modelį po karo įkūrė japonų krikščionys intelektualai. Nors įsikūręs pačiame Tokijuje, o jame studijuoja vos 3000 studentų, universitetas turi itin erdvų ir žalią studentų miestelį, antrą pagal dydį visoje Japonijoje.
Man, kaip gamtos mylėtojui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir galima numanyti iš pavadinimo, universitetas tarptautinis: studentai iš užsienio čia sudaro apie 10 proc., pusė dalykų dėstomi anglų kalba. Bendrabučių tvarka pasirodė panaši į Lietuvos (gyvena po 2 kambaryje).
Gyvenimą labai palengvina japonų mentalitetas: visi gerbia privatumą, todėl be pasibeldimo įeiti į kambarius pas japonus yra labai nemandagu.
Japonai labai bendruomeniški: kartą per mėnesį vykdavo bendrabučio susirinkimai, kuriame visi gyventojai privalėdavo dalyvauti ir jo metu laikytis drausmės.
Gal dėl universiteto specifikos – universitetas tarptautinis ir nemažai dėstytojų yra ne japonai – nepastebėjau hierarchijos tarp studentų ir dėstytojų, veikiau draugiškus santykius.
Visa tai man priminė VDU Lietuvoje. Su pora dėstytojų iš Japonijos iki šiol palaikau draugiškus ryšius. Man Tarptautinis krikščioniškas universitetas pasirodė labai atviras visuomenei, skatinantis dialogą. Neperdėčiau sakydamas, kad galimybė praleisti jame metus buvo gyvenimą keičianti patirtis.
Naujas atradimas – kalnuotoji Islandija
Tačiau su Japonija, kaip galite spręsti iš pirmų pastraipų, kelionės nesibaigė. Praeitą vasarą pasinaudojau dar viena VDU ir „Erasmus“ fondo sudaryta galimybe ir išvykau atlikti praktikos į Akureirio universitetą, kuris įsikūręs šiek tiek už Plungę mažesniame jaukiame miestelyje Islandijos šiaurėje.
Nors tarp Islandijos ir Japonijos galima rasti nemažai paralelių, pavyzdžiui, kad jos abi yra salų valstybės, iš esmės tai buvo dvi labai skirtingos patirtys.
Tiesa, Islandijoje praleidau mažiau laiko – 3 mėnesius, tačiau ir per tiek galėjau pažinti šalį ir žmones.
Pakerėjo Islandijos gamta – kalnuoti tundros kraštovaizdžiai pasirodė unikalūs ir iki tol niekur nematyti. Kaip ir karštosios versmės, sraunūs kalnų upeliai, ledynai, ilgiausią vasaros dieną nenusileidžianti saulė, pašvaistė.
Kai pateikiau paraišką praktikai Islandijoje, nebuvau tikras, ar kas iš to išeis, nes tuo metu fakultetas nebuvo bendradarbiavęs nė su vienu Islandijos universitetu. Vis dėlto mano nuostabai Akureirio universiteto Tarptautinių ryšių tarnyba atsakė operatyviai.
Taigi, mano gyvenimo filosofija, jog siekiant tikslų kertiniai akmenys yra motyvacija, tikėjimas ir užsispyrimas, pasiteisino – praėjusią žiemą tvirtai apsisprendęs vykti būtent į Islandiją, vos po pusės metų tai pasiekiau.
Pirmosios gyvenimo patirtys, išbandytos Islandijoje: kopimas į kalną (įkopiau į Suliūro kalną, esantį apie 7 km nuo paties Akureirio universiteto), nakvojimas palapinėje, apsikeitimo svetingumu sistema (angl. couch surfing) ir keliavimas autostopu.
Autobusų kainos Islandijoje itin kandžiojasi, dėl to nusprendžiau keliauti šiuo būdu ir taip galėjau nukakti į dar daugiau vietų, susipažinti bei pabendrauti su įvairiais žmonėmis.
Pusantro karto didesnėje už Lietuvą saloje gyvena Kauno dydžio populiacija.
Nors šiokiadieniais rimtai darbuodavausi, savaitgaliai būdavo laisvi. Tad per juos dažnai keliaudavau.
Juokaudamas galiu pasakyti, kad neoficialiai atlikau ir botanikos bei ornitologijos praktiką – apsilankiau bene šiauriausiame pasaulyje botanikos sode bei nuvykau į paukščių rojumi vadinamą Grimsio salą į šiaurę nuo Islandijos krantų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nepamirštamoji Islandija: maudynės baseinuose ir karštosiose versmėse, meditacija prie geizerių
Islandai yra labai draugiški, nors man pasirodė drovūs. Taip pat tai viena geriausiai anglų kalbą mokančių neanglakalbių tautų – beveik neteko patirti kalbos barjero.
Pusantro karto didesnėje už Lietuvą saloje gyvena Kauno dydžio populiacija, tad keliaujant pastebima begalė erdvės. Tai dar vienas skirtumas nuo Japonijos.
Beje, nors islandai viena labiausiai „ratuotų“ tautų pasaulyje, nuo didesnio miestelio nutolusioje autostradoje automobilis – retas svečias.
Šiais metais baigsiu bakalaurinį, tačiau su tuo mano akademinė karjera nesibaigs. Ketinu iškart tęsti studijas magistro programoje, nes VDU radau mane dominančią studijų programą. Taip pat tikrai žinau, kad toliau keliausiu.
