Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 18d. 19:31

Dviračiu – į Maroką: karė savanorė per 57 dienas numynė 5 009 kilometrus

Kelionė dviračiu
Monikos Overlingytės nuotr. / Kelionė dviračiu

Dviračiu – į Maroką. Į tokį nuotykį šią vasarą leidosi tauragiškė, karė savanorė Monika Overlingytė, viena numynusi tūkstančius kilometrų. Mergina pripažįsta, kad buvo kilusi mintis atsisakyti kelionės, o kelyje pasitaiko ir nesklandumų, tačiau viską atperka patirtys ir nepakartojami gamtos vaizdai.

Prieš tris savaites kalbinta keliautoja jau buvo netoli Gibraltaro. Kadangi dėl pandemijos uždarytos Maroko sienos, nuo ten mergina jau planavo dviračiu sukti Lietuvos link.

– Kaip kilo mintis dviračiu leistis į tolimą kelionę? Ar tai pirma tokia kelionė?

– Viskas prasidėjo praeitais metais. Po traumos negalėjau kokį mėnesį normaliai vaikščioti, tiesiog gulėdama lovoje, kęsdama skausmus turėjau pakankamai laiko apmąstymams. Norėjau keliauti, nes artėjo vasara. Prieš tai daug žygiavau. Tai lėtas procesas, daug nepamatai, su kitu motorizuotu transportu pernelyg daug ką praleidi pro akis. Tiesiog šovė mintis, jog dviratis puiki alternatyva.

Sveikata taisėsi, susiradau užsienyje darbą, po poros mėnesių grįžau į Lietuvą, per kelias dienas susipirkau visą įrangą ir pradėjau savo pirmą kelionę dviračiu į Graikiją, į Salonikus. Baigiantis šitam nuotykiui kilo mintis, kad kitais metais noriu į Maroką – pasiekti kitą žemyną.

– Kur pradėjote kelionę ir koks galutinis jos tikslas? Koks tai atstumas? Kiek šalių aplankėte?

– Viskas prasidėjo Lietuvoje, Tauragėje. Tikslas buvo Marokas, tačiau siena buvo uždaryta dėl koronos viruso. Tad pasiekus Gibraltaro sąsiaurį kryptis – atgal į Lietuvą, tik kitu maršrutu. Aplankyta Lenkija, Čekija, Vokietija, Austrija, Šveicarija, Italija, Prancūzija, nykštukinės valstybės – Lichtenšteinas, Monakas, Andora ir Ispanija.

– Ar buvo lengva susidėlioti maršrutą?

– Maršrutą apytiksliai susidėliojau per kelias minutes, kurias šalis noriu aplankyti. Toliau viską darau kelyje, galiu maždaug jau pasižiūrėti, kuriuo keliu minsiu, kokį atstumą įveiksiu kitą dieną ar po 2 dienų. Čia nutinka daug neplanuotų dalykų, tai geriausia būti lanksčiam ir nestatyti savęs į rėmus.

– Kiek laiko truko pasiruošimas žygiui dviračiu?

– Iš užsienio grįžau birželio pabaigoje. Per porą savaičių susiremontavau dviratį, nusipirkau smulkmenų, kurių trūko, ir be jokio didelio išankstinio treniravimosi pasileidau į trasą. Tiesiog sustiprėji per kelionę.

– Dviratis gali pasirodyti ne pati patogiausia transporto priemonė tolimam keliui. Ar savo dviratį kaip nors specialiai ruošėte, tobulinote, kad jis atlaikytų ilgą distanciją?

– Man asmeniškai tai labai patogi priemonė. Prieš kelionę pasikeičiau kelias susidėvėjusias detales, tokias kaip padangos, grandinė, stabdžių kaladėlės. Nuvežiau pas meistrą, kad apžiūrėtų ir sutvarkytų kitus defektus. Norėjau iškeliauti su techniškai tvarkingu dviračiu.

Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu
Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai: eismas, kelio danga, oro sąlygos? O gal viskas klojosi sklandžiai?

– Pro šoną lekia sunkvežimiai, mašinos. Kiti nesilaiko saugaus atstumo ir po savęs palieka išmetamųjų dujų debesį. Vargina pastovus variklių ūžimas. Miestuose ne kartą trūko tiek mažai, jog būčiau nublokšta nuo kelio, nes važiuoji su visu srautu, kartais nebūna specialių dviračių takų. Tad tenka būti labai atidžiai ir saugotis, kiek įmanoma.

Oro sąlygos turi įtakos savijautai ir nuotaikai. Mini per lietų, stipriausią vėją, nepakeliamus karščius. Žinai, kad turi judėti tik pirmyn, atgal kelio nėra. Dviratis irgi rodo kaprizus. Ne kartą teko apsilankyti servisuose, prašyti kitų dviratininkų pagalbos arba pačiai pasikrapštyti prie atsiradusio nesklandumo. Tai tų iššūkių tiek, kad jie tampa tavo kasdienybe.

– Ar keliavote viena? Jei taip, ar nebuvo baimės būti vienai kelyje?

– Tai solo kelionė, savęs pažinimas. Nesinorėjo jokios kompanijos. Važiuodama sutinku daug žmonių, tad viena beveik niekada nesijaučiu. Buvo situacijų, kai širdis tiesiog drebėjo iš baimės ir išgąsčio, bet nusiramini ir tęsi ką pradėjusi.

Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu
Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu

– Ar sutikti vietiniai žmonės domėjosi jūsų kelione, davė kokių nors patarimų, kitaip padėjo, kad žygis būtų lengvesnis?

– Dažnai privažiuoja, pašnekina, palinki gero kelio, pro mašinos langą įduoda kokio maisto. O šiaip dažnai apsistodavau pas nemažai vietinių, kurie suteikdavo pačią geriausią kompaniją, patogią nakvynę, gardaus maisto. Patardavo, ką pamatyti, kurį maršrutą geriau pasirinkti. Turėjau pamokėlių, kaip remontuoti dviratį. Tad sutikti žmonės tampa draugais ir tai yra viena iš geriausių kelionės dalių, kurią labai vertinu.

– Kas kelionėje jus labiausiai sužavėjo, maloniai nustebino?

– Labiausiai mane žavi gamta. Kartais neįmanoma suvokti, kaip per daugelį metų sugebėjo susiformuoti toks grožis.

– Ar aplankytose šalyse buvo kokių nors kuriozų, juokingų nesusipratimų?

– Vokietijoje policijos pareigūnai važiavo šalia manęs su įjungtais švyturėliais, tiesiog klausinėjo apie kelionę, kaip sekasi ir panašiai, trukdydami intensyviam eismui. Pasišnekėjus už mūsų buvo nusidriekusi ilga transporto priemonių kolona.

– Į kokią šalį ar šalis dar norėtumėte sugrįžti – nebūtinai mindama dviratį?

– Dievinu kalnus – atsiveriančios panoramos gniaužia kvapą. Noriu į juos grįžti ir žygiuoti, nes su dviračiu tai neįmanoma. Tad žinau, jog dar ne kartą lankysiuosi Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Andoroje.

Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu
Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu

– Jūs esate karė savanorė. Turbūt tai jums įveikiant šį nemažą atstumą buvo privalumas? Kuo pravertė kariški įgūdžiai?

– Mano asmeninė savybė – užsispyrimas – yra didžiausias privalumas. O kariuomenė užgrūdino, nebijau išeiti iš komforto zonos, galiu stovyklauti bet kokiomis oro sąlygomis. Patirtis, įgyta miškuose, dabar praverčia išsižvalgant vietovę, susirandant nakvynės vietą.

– Kokių patarimų turėtumėte žmonėms, kurie svajoja apie panašius žygius dviračiais?

– Ne tik svajoti, bet ir pradėti veikti. Tai gali kiekvienas, reikia šiek tiek noro ir ryžto įgyvendinti planą. Galima pasisemti motyvacijos, įkvėpimo iš kitų keliautojų, tai patarčiau juos pasekti socialiniuose tinkluose, paskaityti jų blogus, galima rasti daug naudingų patarimų. Tačiau nereikia intensyviai ruoštis, viskas susidėlioja į savo vietas kelyje.

– Ar važiuojant nebuvo kilusi mintis viską mesti? Kaip tvarkėtės su nuovargiu?

– Buvo kilusi mintis išvis nevažiuoti, nes ne patys geriausi laikai keliauninkams. Tačiau nusprendžiau surizikuoti ir vos pradėjusi minti pedalus žinojau, kad savo noru tikrai nesustosiu. Svarbu gerai išsimiegoti, rinktis sveikesnius maisto produktus. Esu dėkinga savo kūnui, kuris prisitaiko prie didžiulio krūvio ir puikiai atsistato. Nejaučiu jokio raumenų skausmo net po pačios sunkiausios dienos.

Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu
Monikos Overlingytės nuotr./Kelionė dviračiu

– Ko labiausiai pasiilgote ar trūko kelionės metu?

– Pasiilgau normalaus turizmo be visų apribojimų. O kažko, kad pasigesčiau ar trūktų, nepastebėjau.

– Kokia buvo pirmoji mintis, emocija, kai pasiekėte galutinį maršruto tašką?

– Stovyklaudama ant kalno viršūnės tolumoje mačiau Afriką ir pasidarė labai liūdna, kad vis dėlto nepavyks persikelti į Maroką, nes dėl pandemijos siena uždaryta, turistai neįleidžiami. Todėl galutinė stotelė – Gibraltaras, bet nusprendžiau, jog dar pakilsiu aukščiau į kalnus, aplankysiu Rondos miestą ir po to vėl leisiuos į pakrantę ir oficialiai paskelbsiu, jog tikslas pasiektas ir keliausiu namo atgal taip pat su dviračiu. Tad nuotykių dar bus nemažai.

– Ką išskirtumėte kaip svarbiausius šioje kelionėje suprastus, išmoktus, patirtus naujus dalykus?

– Viskas įmanoma.

Aš darau tai, kas verčia mane jaustis laiminga. Daug žmonių primena apie bėgančius metus, dylančius sąnarius, stabilumą, šeimą, namus... Tačiau tai jų požiūris į gyvenimą. Mes, žmonės, esame skirtingi. Nemanau, kad turėtų būti vienas standartinis modelis, kurio privalo visi laikytis.

Minimalizmas – nereikia krūvos drabužių, batų, daiktų.

Reikia džiaugtis pačia kelione, o ne galutiniu tikslu.

– Ar ateityje planuojate daugiau tolimų kelionių dviračiu? Kokia galėtų būti kita kryptis?

– Kelionės tik prasidėjo... Jau turiu nemažai idėjų, tik reikia laiko ir lėšų. Kitais metais – į Azerbaidžaną.

Vakarų ekspresas
Komentarai: 2
Temos: 2 Dviratis Kelionės

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:56
00:45
00:26

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje