Lavina kaimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kaimas paminėtas 1320 m. Senovės Druskos kelyje Lavinoje apsistodavo prekybininkai, keliaujantys į Pjemontą. Pirmąjį kaimą nušlavė pražūtinga nuošliauža, davusi šiai vietovei Lavina vardą.
Kaime gyvena vos virš šimto žmonių. Gatvelėse greičiau sutiksi bindzinėjantį vietinį vienišą šunį negu kurį nors gyventoją. Šalia kaimo – nedidelės kapinaitės. Šiose ramiose vietose žmonės gyvena ilgai. Tarp išėjusių Anapilin jaunesnių nei 80 metų beveik nėra. Nemažai ir siekiančių 100 metų.
Kaimelio centre – bažnyčia, o aplink glaudžiai susispietę senieji akmeniniai namai čerpių stogais. Gatvelės tarp namų nuveda link daugybės šioje vietoje esančių pėsčiųjų takų. Žali kalnai, kiemuose iš vazonų griūvančios gėlės ir nuostabūs arkiniai tiltai. Mieguistai romantiška vieta, kur ramybę drumsčia tik upė Giara.
Prie kelio link kaimo reklamuojama „Trattoria La Lavinella“. Ką čia reklamuoti, jei tai vienintelė vietinė maitinimo įstaiga, kurią 32 metus valdo ta pati šeima. Meniu šioje vietoje net neverta ieškoti. Maistas naminis ir be galo gardus.
Tik už 5 kilometrų dar vienas kalnų kaimelis – Cenova.
Aplink augančiuose bukų, ąžuolų ir skroblų miškuose gyventojai rinkdavo grybus ir laukinių augalų vaisius, medieną naudojo statybai ir dailidžių darbams. Savo darbais garsėjo vietiniai krepšių pynėjai. Vyrai šiame kaime buvo įgudę dirbti su natūraliu akmeniu, panaudodami jį namų statybai, formuodami iš jų statramsčius ir atramines sijas, tiesiog filigraniškai sudėliodami namų sienas. Joks projektas neatrodė neįmanomas. 15 a. čia buvo įkurta akmens raižybos mokykla. Besidomintys gali aplankyti nemokamą akmens muziejų (akmens istorija, taip pat gaminiai ir dizainas iš akmens).
Žiemą kone užmieganti žiemos miegu, vasarą Cenova atgyja. Į senuosius namus šiltu laiku kelioms savaitėms pailsėti sugrįžta cenoviečiai, išsibarstę po didžiuosius miestus. Retiems turistams kaimas atskleidžia savo gražiąją pusę – namų fasaduose „integruotus“ akmeninius vietinius meno kūrinius. Keliautojų laukia nedidelis šeimyninis viešbutis „Hotel Negro“ su jaukiu restoranėliu ir baseinu. Kitu laiku kaime lieka gyventi apie 60 nuolatinių gyventojų. Likusių be šeimininkų namų durys apačioje užstatomos lentomis iki kito sezono.
Pats didžiausias ir trijų – Rezzo kaimas. Nuostabus viduramžiais alsuojantis kaimas, pirmą kartą paminėtas XI amžiuje. Per savo ilgą gyvenimą matė nemažai mūšių. Per vieną iš labiausiai kruvinų kovų tarp kaimų 1672 m. buvo sugriauta XII amžiaus Rezzo tvirtovė.
Rezzo bažnyčioje įmūryta marmurinė plokštė su lotynišku užrašu, skirta dviejų jaunuolių garbei. Legenda pasakoja, kad vieno imperatoriaus dukra beprotiškai įsimylėjo jaunuolį našlaitį. Jie pabėgo, susituokė ir išvyko kuo toliau nuo tėvų namų. Susilaukė sūnaus, kuris sulaukęs 16 metų įstojo į imperatoriaus armijos gretas, formuojamas palaužti Brešos gyventojų pasipriešinimą. Vaikinas iš kitų karių išsiskyrė stebėtina drąsa, apie kurią išgirdo imperatorius. Susitikime, kuriame imperatorius norėjo išreikšti savo asmeninę padėką, paaiškėjo, kad tai yra jo anūkas. Imperatorius susitaikė su dukra ir žentui suteikė didiko titulą.
Rezzo – tipiškas Ligūrijos kaimas su dviem mažytėmis parduotuvėmis ir dviem tavernomis. Kavos galima išgerti ir vienoje iš parduotuvėlių, kurioje šeimininkavo senoji Ivana ir kur, tikiuosi, iki šiol tebešeimininkauja. „ Buongiorno“, – taria kiekvienam sutiktam. Čia kitaip neįprasta. Sveikiniesi net pro praviras duris su sėdinčiais namuose.
Vidury kaimo – rotušės pastatas. Tik šalia esančioje aikštelėje įmanoma pasistatyti „normalų“ automobilį. Akmenimis grįstos kaimo gatvelės siaurutėlės, tad jomis pravažiuoti gali tik jų mikroskopiniai automobiliai arba motoroleriai.
Be galo gražūs akmeniniai šio kaimo namai. Gali ilgai klaidžioti akimis po jų reljefišką faktūrą. Arkos, laipteliai, gėlės, kiemeliai, vis gražiau atsiverianti kalnų panorama – tiesiog užburianti kaimelio atmosfera. Yra ir apleistų namų, ir parduodamų. Prie upelio namai su mažulyčiais uždarais balkonėliais, kurie dabar jau nenaudojami pagal paskirtį. Grindyse skylutė, tad aišku, kokia ankstesnė jų funkcija.
Akmeniniai namai už savo sienų slepia ne mažiau įdomius senovinius interjerus. Žmonės kaimelyje draugiški, tad visai netyčia gali būti pakviestas į jų namus, primenančius muziejų.
Apsigyvenus netoli upelio, naktį pažadins varlių koncertas – jų ten šimtai. O ryte atplėšus langus, žvilgsnį prikaustys skęstantys debesyse kalnai.
