Moksleivių ir studentų komandą lydėjo DofE žygių vadovė Vilma Šikšnienė ir nepriklausoma žygių vertintoja Lina Steponavičienė. Pasiruošimas neeilinei ekspedicijai prasidėjo mokslo metų pradžioje, kai apie artėjančią pandemiją dėl COVID-19 dar niekam nebuvo minčių. Kilo grėsmė, jog pandemija padės tašką iki kitų metų, tačiau situacijos pavojui sumažėjus, rėmėjų paraginti, žygeiviai pakeitė žygio datą ir išskrido įgyvendinti ilgai planuotą nuotykį.
„Kiekvienas žygis, lydint jaunus žmones jų tobulėjimo keliu, augina ir moko išlaukti, negailėti, negloboti, nepadaryti už juos, nevadovauti, nesmerkti, nemoralizuoti, o tiesiog priimti, palaikyti, kartais stipriai apkabinti, leisti veikti, saugiai klysti, verkti, šaukti, keiktis, pykti, džiaugtis. Ir svarbiausia leisti jaunam žmogui įveikti savo didžiausią priešą – save patį" – įspūdžiais dalijosi Vilma Šikšnienė, grupės vadovė.
Ekspedicijoje buvo naktų, kai keliautojams miegoti neleido audra, pylė lietus, pūtė stiprus vėjas ir žadino netoliese įsikūrusių žmonių riksmai, kai staigūs gūsiai sulaužė jų palapines. Dėl ekstremalaus oro šiek tiek teko keisti maršrutą, bet jis nebuvo mažiau vaizdingas. Spalvoti kalnai ir karštų versmių garai neleido nuleisti galvos ir kameros, kartais Islandijos dangus kelioms valandoms skirdavo šiek tiek saulės.
Jaunuolių kelyje pasitaikė ir kopimas į kalną kiek daugiau nei vieną kilometrą. „Kaip mūsų komanda suprato, jei blogas oras ryte – bus gerai vakare, o jei gerai ryte, vėliau nelauk nieko gero. Sulaukėm gražių vaizdų ir labai daug leidimosi, kas buvo pavojingiau negu lipimas aukštyn. Iš viso bridome per tris upes. Kadangi vieną žygeivę reikėjo lydėti, aš bridau devynis kartus.
Nors nesu tokio būdo, bet tai padaręs surėkiau iš visų plaučių. Šaltis man nebebuvo svarbus. Regis manyje apsistojo vikingo dvasia. Niekada nepagalvočiau, kad galiu pereiti ledinę upę, o ką jau kalbėti apie tris kartus iš eilės. Nuo tos akimirkos mane lydėjo vienintelis klausimas kur mano tikrosios ribos? Ar jos išvis yra?" – nelengvas, bet įspūdingas akimirkas prisiminė DofE aukso dalyvis, studentas Gleb Čirkov.
Dalindamiesi įspūdžiais, jaunuoliai pasakojo, kad paskutinę žygio dieną jautėsi ne tik fizinis, bet ir emocinis nuovargis. „Didžiausias iššūkis tikrai buvo emocinis – keturios dienos laukiniame žygyje, be kontakto su šeima ir draugais, įsipareigojimas sau išlikti geros nuotaikos ir nepasiduoti. Savyje radau ištvermės, stiprybės nepasiduoti net sunkiausiose situacijose ir siekti tikslo iki galo. Komandinis darbas atskleidė, kad nepaisant nieko, kai komandos nariui kažko reikia – visi darys ką gali, kad jam padėtų" – mintimis dalijosi DofE aukso dalyvė, moksleivė Karina Bishop.
DofE žygiai ypatingi tuo, kad yra atsakingai planuojami pačių žygio dalyvių, naviguojamasi pasikliaujant žemėlapiu ir kompasu, nedidelė – 4-7 žmonių komanda išsikelia bendrą tikslą ir žygio metu jo siekia. Šie žygiai vertinami nepriklausomų vertintojų. DofE žygių vadovai, palydintys komandas, kasmet kaupiantys patirtį ir pradėdami nuo žygių gerai pažįstamose vietovėse Lietuvos miškuose ir giriose, išdrįsta imtis vis didesnių iššūkių. Jaunimo žygis Islandijoje to pavyzdys!
