 |
| L.S. Zadaracko nuotr./Miesto panorama |
Jugoslavijos laikais lyderio Josipo Broz Tito garbei vadintas Titogradu, šiandien miestas aprėpia socialistinės epochos reliktus, balkanišką chaosą ir kapitalistinės visuomenės atributus. Tiesą sakant, didžiąja dalimi tokiu, koks yra šiandien, miestas tapo dėl itin nepalankių istorinių aplinkybių. Per Antrąjį pasaulinį karą bombarduota daugiau nei 70 kartų, Podgorica neteko daugumos penkis Osmanų imperijos valdymo amžius atspindinčių statinių. Po karo, norint kuo greičiau išspręsti būstų stygiaus problemą, miestas buvo nusėtas visam Rytų blokui būdingais pilkais, beveidžiais daugiabučiais gyvenamaisiais pastatais.
Pakeleiviui, turinčiam vos kelias laisvas valandas Podgoricoje, jų visiškai užtektų, norint išvysti pagrindinius tris miesto simbolius. Pirmasis – vienas iš kelių atsitiktinai per karą nesugriautų turkiškojo periodo statinių – laikrodžio bokštas (sahat kula). Pilkų plytų pastato su čerpių stogu paskirtis buvo nurodyti maldos laiką miesto gyventojams musulmonams. Tokie bokštai iškilo kiekviename osmanų užkariautame mieste.
Nors Podgoricos bokštas architektūriniu pobūdžiu nei puošnus, nei įspūdingas, jis žymi kelių išlikusių senovinių gatvelių rajono pradžią. Šių gatvių labirintas su žemaaukščiais namais yra vienintelė vieta mieste, kur, pasitelkus vaizduotę, galima pajausti senojo miesto atmosferą. Čia galima išvysti ir vienintelę mieste veikiančią dar XV a. statytą mečetę.
 |
| L.S. Zadaracko nuotr./Tūkstantmečio tiltas |
Antras, jau modernus, miesto simbolis – Tūkstantmečio tiltas (Most Milenijum). Nutiestas 2005 m. per miestą dalijančią Moračos upę, jis greitai pradėjo rodytis leidiniuose greta straipsnių ne tik apie Podgoricą, bet ir apie Juodkalniją. Perėjus tiltą, per 10–15 minučių galima pasiekti trečią miesto simbolį – Kristaus prisikėlimo ortodoksų soborą (Hram Hristovog Vaskrsenja).
 |
| L.S. Zadaracko nuotr./Kristaus prisikėlimo ortodoksų soboras |
Visai neseniai atvėręs duris, soboras įsikūręs tarp socialistinių laikų chruščiovkių ir, švelniai tariant, kompoziciškai ne itin įsilieja į bendrą rajono vaizdą. Jis sumūrytas iš masyvių ne tašytų, bet šlifuotų akmenų, su gigantiškais paauksuotais kryžiais ant kupolų.
Sakoma, kad miesto architektūra yra ten gyvenančių žmonių mentaliteto ir tapatybės atspindys. Šią tezę puikiai patvirtina Podgoricos pavyzdys. Eklektiškas, neturintis bendros plėtros vizijos, o pastaruoju metu bandantis, kiek įmanoma, tapti kuo vakarietiškesniu, šis miestas savotiškai parodo visos šalies diagnozę, kuri galėtų skambėti maždaug taip – tapatybės krizės kamuojama valstybė norinti gyventi geriau, bet nenorinti per daug keistis.
 |
| L.S. Zadaracko nuotr./Podgoricos gatvė |
Turistui greitai į akis krinta visame mieste populiarios mažytės kavinės, kuriose, priklausomai nuo vietos, galima išgerti tradicinės turkiškos kavos už 0,5–1 eurą. Nereikia stebėtis, jei kelis kartus per dieną praėjęs pro tą pačią kavinę, išvysi tuos pačius lankytojus su cigarete tarp pirštų, laikraščiu ant stalo ar tiesiog besišnekučiuojančius su bičiuliais. Kavinės Podgoricoje toli gražu nėra tik vieta greitai kofeino dozei gauti. Tai – socializacijos erdvė su nuolatiniais klientais bet kuriuo dienos metu.
 |
| L.S. Zadaracko nuotr./Miestas pilnas niūrių pastatų |
Ir nors vidutinis juodkalniečio atlyginimas siekia 500 eurų, o nedarbo lygis, įvairiais duomenimis, viršija 13 proc., vaikštinėjant Podgoricos gatvėmis šiuos faktus nesunku užmiršti. Nauji drabužiai, išmanieji telefonai ir, žinoma, kavinių lankymas bene labiausiai tuština juodkalniečių kišenes. Šį fenomeną vietiniai aiškina paprastai – stilingi drabužiai ir telefonai kiekvienam save gerbiančiam piliečiui būtina įvaizdžio dalis.
Jei reikėtų apibūdinti statistinį Podgoricos gyventoją, tai nebūtų itin sunki užduotis. Žmonės čia yra vienodi. Pagyvenęs mieste bent mėnesį, užsimiršti, kad kitur gyvena žmonės su originaliomis, kartais šokiruojančiomis šukuosenomis, iš minios išsiskiriančiu aprangos stiliumi ar tiesiog kitokie. Susidaro įspūdis, kad visi nori būti vienodai pasitempę ir gražūs (kad ir kokia spekuliatyvi ši sąvoka bebūtų) pagal vieną šabloną.
 |
| L.S. Zadaracko nuotr./Daugiabutis |
Turistų gidas „Lonely Planet“ , sudaręs labiausiai aplankyti vertų šalių dešimtuką 2013 m., Juodkalnijai skyrė garbingą antrą vietą. Rekomenduojamų aplankyti vietų sąraše galima išvysti į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą Kotoro miestą prie Adrijos jūros, laukinius paplūdimius, Dormitoro nacionalinį parką šiaurinėje šalies dalyje, kitas vietoves. Vis dėlto ten nė žodeliu neužsimenama apie Podgoricą. Tačiau trumpa viešnagė šiame mieste vis tiek turi žavesio.
Tereikia prisėsti vietos žmonių pilnoje kavinėje pirmame daugiabučio namo aukšte, užsisakyti stiprios ir velniškai saldžios turkiškos kavos, pasimėgauti vietiniu pyragėliu su mėsos, špinatų arba sūrio įdaru (burek), o po to apžvelgti pagrindinius Podgoricos simbolius bei pasimėgauti kalnų panorama miesto fone. Tai tikriausiai nebus pats įspūdingiausias aplankytas miestas, tačiau po vizito čia bent jau nebegalėsite skųstis, kaip viskas blogai Lietuvoje.
