Jau tą patį vakarą po liūties šis Himalajų papėdės miestas taip pažliugs ir paplūs, kad teks per šiukšlinas ir purvinas vandens sroves bristi basomis, o mašinos vos irsis ir stenės, stumiamos permirkusių vyrų. Bet kol kas – šviesus ir kaitrus birželio vidurdienis, kai didžiausia bėda – tik spūstis kelyje.
Ketinau Baudanate praleisti gerą pusvalandį, bet įėjusi akimirksniu šį planą atsiimu – užtruksiu ten laiko neskaičiuodama, iki pat lietingo vakaro.
Arčiau budų
Į ant žalvarinės kupolo viršūnės išpaišytas išminties akis ir kelią į nirvaną simbolizuojančią nosį žvelgiu su metafizine nuostaba. Jei Nepale žmogų pakeri šventyklos, tai ne tik dėl stilingos architektūros, nebūtinai dėl istorinių faktų ar apimčių (pavyzdžiui, Baudanatas – viena didžiausių pasaulyje stupų, bet milžiniška ji atrodo tik palyginus su kitomis). Svarbiausia – dėl archainės atmosferos.
Šventą senosios Baudanato stupos ratą – korą, kurį žymi budistų maldininkų nuolat sukami maldos būgnai, juosia suvenyrų krautuvės, tibetiečių medicinos kabinetai, permokėti linkusiems vakariečiams skirti meditacijų „centrai“, restoranai. Tarp jų įsiterpęs gompa, kurio vienuoliai – labai komunikabilūs ir tokie svetingi, kad patys kviečia į pudžą, o paskui su užklydusiomis žavingomis keliautojomis darosi asmenukes.
Reikėtų susierzinti dėl išlaižytos komercijos, bet nepavyksta. Dera ji čia, ypač – kai gurkšnoji makiato ar lasį atviroje kavinės terasoje arba verandoje, atsisukusioje į gyvenimą, plaukiantį aplink galingą stupą, virš kurios draikosi maldų vėliavų juostos.
Turgūs, prekyvietės, užkandinės visada gyvavo greta stambesnių ar strategiškai įsikūrusių vienuolynų. O Baudanatas stūkso Katmandu slėnyje – buvusioje svarbioje prekybos karavanų kelio tarp Indijos ir Tibeto dalyje: senesniais amžiais per ją traukdavo druskos gabentojai, budistų piligrimai, perėjūnai.
Dar viena žvilgi piligrimų vietovė sostinėje – tai Svajambunatas, arba Beždžionių kalva. Jos papėdėje šunys snaudžia, beždžionės apšokinėja Budos statulas, o viršūnėje keturkojai budi ir beždžionės laksto aplink bene seniausią budistinę stupą Nepale ir prie hindų šventyklų plačiai atsivėrusios miesto panoramos fone.
Užtat garsiausios Katmandu šventyklos man atrodo kaip vaizdinga Nepalo miniatiūra, atspindinti šio buvusio karalysčių lipdinio padėtį ir istoriją. Nepalas – tai ir valdovų, ir pirklių, ir dievybių koridorius. Galutinai įsitikinu, jog Katmandu dėl dievų sostinės titulo gali drąsiai rungtis su Tibeto Lhasa ar jų įvairove net pastarąją pralenkti. Mat Nepale, kur gyvena daugybė tautų su savo dar nemirusiais papročiais, tvirčiausiai prigijusios dvi religijos – budizmas ir didesne persvara – hinduizmas.
Kai kelionių organizatoriui „Grūda“ padėjau aprašyti kelionės po Tibetą, Nepalą ir Butaną maršrutą, jame irgi labiausiai išryškinau tų Azijos aukštikalnių kraštų religines tradicijas ir mistiką, nes tai ir yra šio regiono esmė.
Pas Pašupatį – mirties kvapas
Nepalo globėju laikomas Šivos inkarnacija – jaučiagalvis Pašupatis, gyvūnų dievas. Jo įtaką tarsi paliudija parkuose, šventyklose, aikštėse, kiemuose šlitinėjantys sulysę, bet atsipūtę sutvėrimai: beždžionės, katės, šunys (tik karvių pastaruoju metu miesto teritorijoje mažėja).
Nepalo valdžia miestus nuo sergančių keturkojų kai kada mėgina apvalyti žiauriais būdais, tačiau gyventojai nusiteikę labiau globėjiškai: gatvinukams atneša pietus, duoda vandens, sugydo žaizdas ar tiesiog su šiais prasilenkia nebambėdami, be piktų palinkėjimų. Ten, kur žmonės iki galo neatitrūkę nuo dievybių, jie neatitrūkę ir nuo atjautos.
Taigi, pagrindinė Pašupačio buveinė sudaro tik mažą viso grandiozinio Pašupatinato šventyklų komplekso dalį. Į jį hindai ateina ne tik nusilenkti jaučiagalviui. Vietiniai ten renkasi ir atsisveikinti su mirusiaisiais. Ant Bagmatės kranto vyksta hinduistinės kremacijos ceremonijos: į audeklą suvyniotas velionio kūnas pleška ant iš lentų, šakų ar šieno sukrauto stovo, o pelenai nuo ghato paleidžiami į upę – tikima, kad šventi jos vandenys nuneša blogą karmą.
Svetimi mirties smalsuoliai, nedrįstantys prisiartinti prie pat ugnies, ir prabangių laidotuvių, kurioms išpirktas didesnis krantinių plotas, svečiai žmogaus išlydėtuves iš šio – bet, atsižvelgiant į reinkarnacijos teoriją, ne paskutinio – gyvenimo, gali stebėti iš kito kranto. Mirties dūmai ir giesmės vis tiek pasklinda abipus upės ir tokiu būdu subtiliai primena, kad nuo jos nė vienas, net ir besistengiantis laikytis atokiai, anksčiau ar vėliau neišsisuks.
Ne tik Ganešos teritorija
Miesto centre šmėžuoja jau kita hindų dievybė: prie kuklių šventyklų, pakampėse ir net mažiausiose nišose įkurdintas Ganeša. Šis iš hinduizmo mitologijos kilęs drambliagalvis veikėjas, dar vadinamas Heramba Ganapačiu ar Vinajaka, laikomas menų, mokslų ir pirklių globėju, tikima, jog pritraukia išmintį. Taip pat Ganeša yra pradžių dievybė, todėl didžios ceremonijos ir šventės dažnai pradedamos jo garbinimu. Kai kurios budizmo tradicijos irgi perėmė šį drambliagalvį, tik nebūtinai tokiu pačiu amplua.
Pačioje masiškiausioje prekybos ir kuprinėtojų viešbutpalaikių srityje – Tamelyje Ganeša – tarsi slapukas, iš žemumų stebintis gatvės aukštumas, kurias vainikuoja elektros laidų koltūnai, ir matantis purviną grindinį, ant kurio nepaliaujamai grūdasi ir iki vėlumos neišsisklaido suslėgtos, persipynusios pėsčiųjų minios bei tarp jų įsimakaluojantys tuktukai, karučiai ir motociklai.
Taip tiršta, kad savają ranką ar koją lengva supainioti su svetima, ir net musei sunku rasti laisvą plyšį apsisukti. Palaiminta kiekviena būtybė, kuri gyvena atokiau nuo triukšmingos ir lipnios Tamelio raizgalynės!
Kaip jau įsitikinau, iki transcendentinio grožio Katmandu reikia gebėti prisiirti ir prasibrauti. Tamelio chaosas veda į Durbaro aikštę, apstatytą dešimtimis hindų šventyklų, – tai dar vienas magiškos šio miesto realybės įrodymas. Bet net ir jos neaplenkia žemiškos problemos, o į vidaus tvarką ir žmonių gyvenimą kišasi ne tik dievai.
Po 2015 m. balandį Nepalą supurčiusio žemės drebėjimo, – anot vietinių, tai Šivos rūstybė – šaliai pagalbos ranką ypač operatyviai ištiesė kaimynė Indija, o Durbarą atstatyti padeda Kinijos Liaudies Respublika (KLR). Demografines bėdas išgyvenanti, milžiniškų migracijos ir prekybos užmojų turinti KLR su dideliu politiniu apetitu milijonus investuoja ir į okupuotą Tibetą ir Nepalą jungiančius vadinamuosius draugystės plentus bei geležinkelio linijas. Šis raudonas kaimyninis drakonas visada alsuoja Nepalui į nugarą. O anksčiau pilietinį karą Nepale kursė maoistai – kiniškojo komunizmo palikuonys.
Atsitraukus nuo istorinių ir politinių serpantintų, Katmandu žėri kaip jauki Rytų kultūrų makalynė. Tiesiausias ir lengviausias kelias į ją – per maistą. Palyginti su kaimyne Indija, Nepalas apdovanoja žymiai didesne skonių įvairove. Atsvara vienodam indiškam aitrumui – tibetietiškas sunkumas, nevariškas paprastumas, yra ir kiniško švelnumo bei minkštumo. Vištienos grilis su salotomis, kebabas, normali kava ir net morkų pyragas desertui – Katmandu įmanoma viskas, čia – daug skirtingų stilių užkandinių bei kavinių.
Bet pažintis su Nepalu ties sostine baigtis negali, čia ji tik prasideda ar įsibėgėja. Horizonte sidabruojančios Himalajų viršūnės, senieji miestai, Sidhartos Gautamos gimtinė. Pratęsimui dėčiau daugtaškį. Nepalas pernelyg didelis, pilnas ir aukštas, kad būtų tik atsitiktinis arba tranzitinis kelionės taškas.
