Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 22d. 18:43

Keliones Saudo Arabijoje per Dakarą organizuojantis lietuvis: tai – nuotykių ieškotojų rojus

Kelionė į Saudo Arabiją per Dakarą
Tomo Tumalovičiaus nuotr. / Kelionė į Saudo Arabiją per Dakarą

Dakaro ralio maratonas ir nuotykiai yra dvi neatsiejamos sąvokos. Tačiau tam, kad patirtumėte nuotykius Dakare, nebūtina jame dalyvauti. Pakanka važiuoti palaikyti savus ir patirti nepamirštamų nuotykių.

Fotografas, o dabar ir nuotykių ištroškusiems turistams keliones pradėjęs organizuoti Tomas Tumalovičius šių metų Dakaro laukia su nekantrumu. Apie tokius žmonės sako „atitrūkęs“. Kažkada metęs paprasto kompiuterininko darbą, tapęs lenktynių fotografu, pirmą kartą į Dakarą fotografuoti nuvyko prieš septynerius metus.

Fotografuojant teko nemažai palakstyti ieškant gražių vietų ir unikalių kadrų su lietuviais Dakaro lenktynėse. Tačiau vienam neįdomu. Atsirado keliaujančių kartu. Klaidžiojant po dykumas ir dykvietes nori-nenori patiri begales nuotykių, kurie patraukė ir daugiau norinčių keliauti su Tomu. Taip iš fotografo pamažu jis tapo kelionių organizatoriumi. Įkūręs „Nuotykių fabriką“, Tomas jau oficialiai gavo kelionių organizatoriaus statusą ir pasiryžęs savo „fabriko“ lankytojams suteikti daug nuotykių šių metų Dakare, kuris antrus metus iš eilės vyksta Saudo Arabijoje.

„Mintis tokia. Pirmiausia tai yra lietuvių palaikymas, nes jų važiuoja nemažai. Bet lenktynėmis neapsiribojam niekada. Tai yra galimybė aplankyti labai įdomią šalį, kuri yra tokioj stadijoj, kur viskas dar tik prasideda. Vos prieš keletą metų Saudo Arabija pateko į uždariausių pasaulio šalių penketuką. Dabar ji atsiveria turistams, bet yra dar visiškai neatrasta, todėl čia ne tik gamta unikali – žmonės yra ypač nuoširdūs, pasiilgę užsieniečių ir tai pernai suteikė mums daugybę unikalių patirčių“, – pasakoja T.Tumalovičius.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Akimirka iš Saudo Arabijos
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Akimirka iš Saudo Arabijos

„Piaro“ šalis

Įdomiausia, kad Saudo Arabija yra labiau, kaip dabar madinga sakyti, „piaras“, negu turistams pritaikyta šalis. Keliautojams pernai teko susidurti nemažai atvejų, kai žemėlapyje yra pažymėtas vandens parkas, ar šiuolaikinis miestas, ar, galų gale, ežeras, o atvažiavus randi nebent tuščią lauką.

Tarkim, Dakaro greičio ruožas turėtų prasidėti šiuolaikiškam mieste, tačiau atvažiavus pagal koordinates, ten yra tiesiog dykuma. Pasirodo, arabai dar tik planuoja čia statyti miestą. Internete vizualizacijos su dangoraižiais, o realybėje – nieko nėra.

Dakaro greičio ruožas turėtų prasidėti šiuolaikiškam mieste, tačiau atvažiavus pagal koordinates, ten yra tiesiog dykuma. Pasirodo, arabai dar tik planuoja čia statyti miestą

„Pavyzdžiui, finišas turėjo vykti Kidijoje, tai toks kaimas šalia sostinės Riado. Ten turėtų būti didžiulis kurortas su pramogų parkais ir poilsio zonomis, o realybėje – tuščia. Atvažiavom į 500 milijardų dolerių projekto vietą, kuris jau patvirtintas, o ten juodus puodus ant ugnies kepa prie jūros. Sėdi visiški kaimiečiai šalia Jordanijos sienos. Visiškai kosmosas. Arba Tabukas – toks regionas, kur pačioj Saudo Arabijos šiaurėje greičio ruožas turėjo būti, ten nieko nėra, toks kaimas apgriuvęs, o vaizduojama kaip megapolis“, – pasakoja Tomas.

Tačiau teko patirti ir neišdildomų įspūdžių, kurie visgi egzistuoja. Šalis turi milžinišką ir turtingą istoriją, kuri iš esmės daugeliu atvejų yra nepaliesta civilizacijos. Istorinės vietos, UNESCO paskelbtos paveldu, yra unikalios ir nepakartojamos.

Ypatingi žmonės

„Dar vienas Saudo Arabijos unikalumas yra jos žmonės. Jie labai šilti, malonūs, jiems viskas labai įdomu. Aš per „Whatsapp“ programėlę jau pavargstu su jais bendrauti, jie man siunčia ir siunčia sveikinimus, klausinėja, kada atvažiuosiu, jau ruošia sutiktuves. Vienas arabas trokšta dalyvauti Dakare ir po pernai metų neduoda man ramybės“, – pasakoja T.Tumalovičius.

Pernai viename iš greičio ruožų atklydę į vidurį dykumos lietuviai sutiko ten piknikaujantį ir lenktynes stebintį vietinį arabą. Tomas jį „mini šeichu“ pavadino. Tas, išsiklausinėjęs, ko čia krūva lietuvių ieško, pasikvietė pas save visą grupę, surengė tikrą karališką priėmimą – sukviesti giminės, stalai lūžta nuo valgių. Ir nieko neišleido, kol neprivaišino iki soties.

Grupei jau grįžtant namo staiga su sirenomis juos pasivijo vietinė policija, užblokavo kelią, sustabdė. Lietuviai truputį išsigando, nes užblokavus kelią juos sustabdė vidury kažkokios dykvietės. Policininkai važiuoti toliau neleidžia, angliškai nekalba, tik ženklais rodo, kad jie negali važiuoti nei pirmyn, nei atgal, turi stovėti vietoje ir laukti. Po keliolikos nerimo minučių viskas paaiškėjo, kai iš šeicho namų atlėkė keli vaikinukai su automobiliu ir grąžino vienos lietuvės ten paliktą piniginę.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Akimirka iš Saudo Arabijos
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Akimirka iš Saudo Arabijos

Dabar tas „mini šeichas“ neduoda T.Tumalovičiui ramybės, nori nuomoti automobilį ir lėkti į Dakarą. Lietuviui nieko kito neliko kaip duoti jo koordinates vienam iš mūsų lenktynininkų.

Ir tai tik vienas iš nuotykių, kuriuos „Nuotykių fabriko“ dalyviai patyrė pernai Dakaro ralyje Saudo Arabijoje. Unikalūs žmonės kartu su nepakartojama gamta ir lenktynėmis sudaro tokį kokteilį, kurio, panašu, neįmanoma pamiršti visą gyvenimą.

Kadangi Dakaro maratonas vyksta dvi savaites, lietuviams siūloma rinktis iš dviejų variantų – arba pasileisti į nuotykį visoms dviem savaitėms, arba pasirinkti vieną savaitę – pirmą arba antrą.

Pirmą savaitę galima pamatyti daugiau UNESCO saugomų objektų, gamtos. Kelionės metu lietuviai neišvengiamai bendraus su vietiniais kupranugarių augintojais, tais, kurie gyvena tiesiog namelyje viduryje dykumos ir kurie praktiškai nėra matę užsieniečių. Nepakartojamas įspūdis, kai tau atneša karšto pieno dykumoje, kur nėra patekęs joks užsienietis, kur net vietiniai nelabai lankosi – tai išskirtinai tik piemenų teritorijos.

Nepakartojamas įspūdis, kai tau atneša karšto pieno dykumoje, kur nėra patekęs joks užsienietis, kur net vietiniai nelabai lankosi – tai išskirtinai tik piemenų teritorijos

Džeda – Saudo Arabijos miestas, kuris yra tiesiog nepakartojamo grožio. Senamiestis tiesiog lyg iš „Tūkstančio ir vienos nakties pasakų“, primena senąją Persiją. Teks pagal vietinius papročius sėdėti ant kilimo, gerti arbatą ar kavą, valgyti vietinius patiekalus, neretai tik rankomis. Beje, visos kelionės metu praktiškai nevartojamas alkoholis – nusipirkti jo čia beveik neįmanoma, o ir nereikia, nes svaigina pati šalis ir jos grožis.

Vietiniai Saudo Arabijoje stovyklauja dykumose. Jie neturi tokios prabangos, kad būtų galima nuvažiuoti, tarkim, prie ežero, ar į mišką pasivaikščioti. Žalumos šalyje labai mažai, todėl dažnas arabas teigia miško savo gyvenime neregėjęs.

Todėl jie susirenka daiktus ir važiuoja stovyklauti į dykumą. Ten prabūna kartais parą, kartais ir kelias dienas. Pasistato uždangą iš kilimų, saugančią nuo vėjo, ir gyvena keletą dienų tiesiog dykumoje. Žiema jiems yra puikus metas stovyklauti, nes dieną nebėra karšta. Tiesa, naktį dažnai temperatūra nukrenta ir žemiau nulio, o šiaurinėje šalies dalyje neretai ir sniego galima rasti. Unikalu – dieną vaikštai su šortais, o naktį viskas pasidengia šerkšnu.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dramblio uola Saudo Arabijoje
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dramblio uola Saudo Arabijoje

Paradoksas, tačiau viena turtingiausių naftos valstybių nėra apsirūpinusi degalais. Gero benzino lengvai galima gauti tik didžiuosiuose miestuose, o išvažiavus toliau nuo megapolių tai tampa rimta problema.

Atstumai tarp miestų dideli, šalis milžiniška, tačiau degalinių tinklas nėra išvystytas, todėl kartais gauti degalų gali būti problematiška. Lietuviams ne kartą teko į degalų bakus piltis neaiškios kilmės benziną.

Tačiau kai kuriais atžvilgiais šalis ir labai šiuolaikiška. Dauguma kalba angliškai, ypač miestuose susikalbėti nėra jokios problemos. Socialiniai tinklai pas juos labai populiarūs. Kadangi šalis didelė ir atstumai nemaži, pagrindinis bendravimas tarp vietinių vyksta telefonu ir internetu. „Whatsapp“, „Snapchat“ – šių programėlių pagalba vyksta nuolatinis bendravimas. O arabai mėgsta bendrauti.

Visos kelionės metu praktiškai nevartojamas alkoholis – nusipirkti jo čia beveik neįmanoma, o ir nereikia, nes svaigina pati šalis ir jos grožis

Tarkim, jeigu pas mus vaikai su tėvais, gyvenančiais atskirai, bendrauja palyginus retai, tai pas juos prakalba neretai po kelias valandas kasdien. Nuolatinis bendravimas arba tiesiogiai telefonu arba audio žinutėmis yra tiesiog nuolatinis procesas.

Jeigu nutinka bent menkiausias įvykis, tuoj pat siuntinėjamos nuotraukos, „selfiai“, vaizdo žinutės. O jeigu sutinkami užsieniečiai, tai jiems ypatingas nuotykis – turistai ten susilaukia itin daug dėmesio, ir būti fotografuojamiems, filmuojamiems šioje šalyje yra normalu.

„Kartą vietinis mus pamatęs sustabdė, nusitempė į vietinę pirtį, kur vietiniai prausiasi, kitas prie laužo arbatos atsitempė, į vakarėlius kvietėsi. Nusitempė į patalpą, kurs viskas – sienos, grindys, nuklotos kilimais, o išleido prikrovę pilnas bagažines vaisių, juokinga ir nuostabu. Taip vyksta tiesiog kasdien ar net po kelis kartus per dieną. Ir atsisakyti negalima – įsižeis“, – pasakoja T.Tumalovičius.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Akimirka iš Saudo Arabijos
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Akimirka iš Saudo Arabijos

Tipinė atostogų diena prasideda su aušra, baigiasi jau po sutemų

Tipinė Dakaro atostogų diena prasideda su aušra – neretai dar neprašvitus visi sėda į visureigius, iš komandų gaunama informacija, ar nepasikeitė greičio ruožas, ar neatšauktas, gaunamos koordinatės su starto ir finišo vietomis ir pirmyn į kelionę palaikyti savų.

Priklausomai nuo atstumo, pasirenkama, ar lietuviai bus palydimi starte, ar pasitinkami finiše, kartais visi keliauja tiesiog į greičio ruožo vidurį ir ieško dykumoje, kur važiuoja dalyviai. Dažnai tai primena orientacinį ralį, kai orientuotis reikia ne tik pagal koordinates, bet ir pagal apytikslį žemėlapį.

Kartais tiesiog neri į dykumą ir važiuoji, kur akys mato, kol „atsiremi“ į greičio ruožą

„Kartais tiesiog neri į dykumą ir važiuoji, kur akys mato, kol „atsiremi“ į greičio ruožą. Susirandame gražesnę vietą, išskleidžiam vėliavas ir laukiam savų“, – pasakoja „Nuotykių fabriko“ įkūrėjas T.Tumalovičius.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaras Saudo Arabijoje
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaras Saudo Arabijoje

Paprastai nuo kelių iki keliasdešimties kilometrų tenka važiuoti visiška bekele, tad ir ten nuotykių netrūksta. „Buksuojam, klimpstam, kasamės, išvažiuojam, vėl buksuojame, vėl kasamės“, – pasakoja Tomas.

Tačiau tai atsiperka su kaupu, kai jauti tą džiaugsmą, pamatęs lietuvius. Ypač daug džiaugsmo kelia tai, kai lenktynininkai vėliau finiše sako nustebę pamatę tiesiog viduryje dykumos lietuviškas trispalves.

„Mano tikslas, garantuoti patekimą į išskirtines, įdomias vietas stebėti lenktynes, ir kol kas nesu dar nei vieno nuvylęs“, – jau ne pirmus metus veždamas lietuvius palaikyti tautiečių į Dakarą sako T.Tumalovičius.

Saudo Arabija dėkinga tuo, kad turi labai geros kokybės kelius tarp miestų, kuriais galima važiuoti sąlyginai greitai. Dėl to net ir didelį atstumą galima įveikti pernelyg negaištant. Lietuvis neslepia, kartais tenka ir „paspausti“.

„Pernai per dvi savaites už keturis visureigius sumokėjau tūkstantį eurų baudoms. Nesididžiuoju tuo, tačiau kai kuriais atvejais teko spausti, kad spėtumėme „pagauti“ lietuvius. Kadangi mes važiuojam stebėti lenktynių kaip turistai ar sirgaliai, esame kiek laisvesni. Žurnalistai su akreditacijomis negali sau leisti greičio viršyti nei kiek. Mat į jų automobilius montuojami GPS davikliai ir jų judėjimą, tuo pačiu ir greitį, nuolat stebi lenktynių organizatoriai. Dėl to net mažiausias greičio viršijimas yra pastebimas ir už jį baudžia patys lenktynių organizatoriai“, – pasakoja T.Tumalovičius.

Šitų kelionių tikslas – ne tik pajausti nuotykį, ką garantuoja pati valstybė ir atmosfera bei lenktynių formatas, bet ir palaikyti lietuvius. Sudaryti Dakaro dalyviams atmosferą, bent šiek tiek primenančią krepšinio areną. Tai lyg Lietuvos rinktinė, paskui kurią sirgaliai keliauja į bet kurį pasaulio tašką.

„Lietuviai palaiko savus krepšinio aikštelėje bet kur, kur bevyktų pasaulio čempionatas, mes irgi atvažiuojam, mojuojam vėliavomis, sudarom sirgalių atmosferą. Be to, tai ir orientacinis azartas surasti vietą, spėti kartais net po du kartus per dieną pamatyti lietuvius, palinkėti sėkmės starte, pasveikinti finiše. Paskui itin malonu, kai duodami interviu jie pasako, kad viduryje dykumos pamatė dideles trispalves. Taip lietuvybė ir patriotizmas įgauna kito svorio. Nepastebėjau, kad kažką panašaus darytų ir kitų tautų atstovai“, – įspūdžiais dalinasi T.Tumalovičius.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Kuprių piemenys
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Kuprių piemenys

Tačiau tik „medžiokle“ pamatyti lietuvius kelionė neapsiriboja. Bent kelios dienos skiriamos įspūdingiems objektams aplankyti. Vieną naktį gyveni prabangiame viešbutyje, megapolio viduryje, o kitą naktį jau bandai sušilti palapinėje viduryje dykumos, kai temperatūra artėja prie nulio laipsnių...

„Pasijunti lyg Žiulis Vernas... Tiesiog nuvažiuoji nuo greitkelio į dykumą, kur nėra jokio kelio, net takelio. Sutinki vietinį kaimietį, kuris išpūtęs akis žiūri į keturis visureigius su vėliavomis pasipuošusiais užsieniečiais, pasiūlo arbatos, pasišneki, jis papasakoja apie kupranugarius, apsikeičiam kontaktais, po to pusę metų susirašinėjam. Čia pat pravažiuoja lenktynininkai, paglostai ką tik gimusį kupranugariuką, čia pat pralekia lenktynių sunkvežimis, kaimietis pakviečia į trobos vidų, kuri, pasirodo, yra vila auksais nuklota – nuotykiai neišvengiami ir tokie, kokių net nesugalvotum. Tai tikrai nepakartojama ir turbūt negali atsibosti“, – sako T.Tumalovičius.

Nuotykis, kuris tęsiasi dvi savaites, ir po kurio vos grįžęs iš karto pradedi planuoti savo atostogas kitiems metams...

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

06:27
02:21
00:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje