Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kipro sostinė Nikosija – paskutinė padalyta sostinė pasaulyje

Graikiškos Nikosijos senamiestis
Vaido Mikaičio nuotr. / Graikiškos Nikosijos senamiestis
Šaltinis: 15min
0
A A

Pagaliau vyksime į miestą, kuris man kaitina kraują ir prie visų paplūdimių prideda Kipro salai dar daugiau žavesio. Tai Kipro sostinė Nikosija. Ji yra salos viduryje, todėl neturi paplūdimių ir palei juos nusidriekusios viešbučių juostos. Tačiau turi ką kitą – spygliuotą vielą ir sieną miesto centre. Nikosija yra paskutinė padalyta sostinė pasaulyje. Jai šįkart mano išskirtinis dėmesys.

Pirmąją straipsnio autoriaus pasakojimo dalį apie Kiprą rasite paspaudę čia.

Nemažai mano pažįstamų Kipro tyrinėtojų daro panašiai kaip mes. Tai yra apsistoja apartamentuose, išsinuomoja automobilį ir tyrinėja Kiprą, kas vakarą grįždami nakvoti į savo namus. Tačiau daugelis jų dėl neaiškių priežasčių praleidžia šalies sostinę. Gal juos atbaido atgrasiai skambanti spygliuotos vielos sąvoka, o gal šiaip pritrūksta laiko aplankyti visas Kipro įžymybes ir sostinė lieka nustumta į paskutinę vietą prioritetų sąraše.

Mano manymu, jie daro klaidą. Juk ne viskas susiveda į paplūdimius ir gamtos grožį. Negi jums neįdomu aplankyti miesto, kurio centre perėję užkardas patenkate į kitą valstybę? Galiu pasakyti dar vaizdžiau – perėję šią sieną jūs pateksite į kitą žemyną.

Kiprui tapus nepriklausomu labai išryškėjo priešprieša tarp saloje gyvenančių graikiškai ir turkiškai kalbančių gyventojų. Ne kartą buvo įsiplieskę ir ginkluoti konfliktai. Nebegalėdama kęsti turkų mažumos Kipre persekiojimo, į Kiprą įsiveržė reguliarioji Turkijos kariuomenė ir užėmė šiaurinę šalies dalį. Graikiškai kalbantys kipriečiai, bijodami susidorojimo, pabėgo iš savo namų į šalies pietus, o turkiškai kalbantys žmonės bėgo į salos šiaurę. Tarp šiaurės ir pietų buvo nubrėžta demarkacinė linija, kuri buvo aklinai uždaryta. Grįžti į savo namus niekas nebegalėjo. Ši linija ir padalijo Nikosiją į dvi dalis.

Vaido Mikaičio nuotr./Įėjimas į  turkų Nikosiją
Vaido Mikaičio nuotr./Įėjimas į turkų Nikosiją

Šiauriečiai paskelbė nepriklausomybę, išsirinko prezidentą, susikūrė kariuomenę ir pasivadino Šiaurės Kipro Turkų Respublika su sostine Nikosija. Į šalį pradėjo imigruoti gyventojai iš Turkijos. Šį darinį iškart pripažino Turkija, tačiau likęs pasaulis to nepadarė iki šiol. Tai yra valstybė, kuri neegzistuoja pasaulio žemėlapyje.

Aklino sienos uždarymo iniciatoriai buvo graikiškasis Kipras, tačiau po įstojimo į ES buvo priverstas ją atidaryti, nes Europos Sąjunga į savo gretas Kiprą priėmė kaip vientisą valstybę, kurioje sienų būti negali. Todėl dabar siena atvira ir turistai gali ją kirsti.

Šiaurės Kipro gyventojai niekada nebuvo nusiteikę taip drastiškai, todėl sienos atvėrimu jie labai džiaugėsi. Negana to, 2004 m. įvykusiame referendume Šiaurės Kipro gyventojai balsavo už Kipro susivienijimą, tačiau tam pasipriešino pietiečiai.

Į Nikosiją atskristi sudėtinga, nes oro uostas yra turkiškoje dalyje, todėl ten daugiausia leidžiasi lėktuvai iš Turkijos. Vakariečiai tradiciškai skrenda į „graikų“ Kipro oro uostus, o į sostinę važiuoja automobiliu.

Jei taip darysite ir jūs, siūlau palikti jį kur nors netoli centro esančioje mokamoje aikštelėje ir į senamiestį ateiti pėsčiomis. Miestas nėra didelis, per daug nepervargsite ir nervų sutaupysite.

Į turkiškąją Nikosiją bandyti brautis automobiliu visiškai neverta, nes reikia ir papildomo draudimo, ir laiko pravažiuoti sieną. Automobilių nuomos bendrovės dažniausiai nepageidauja, kad klientai vyktų į kitą valstybę, juolab nepripažintą.

Vaido Mikaičio nuotr./Turkų ir graikų Nikosiją skirianti siena, esanti viduryje miesto
Vaido Mikaičio nuotr./Turkų ir graikų Nikosiją skirianti siena, esanti viduryje miesto

Graikų Kipro Nikosija yra Europa su išpuoselėtu senamiesčiu, europietišku jaunimu, restoranų tinklais, naktiniais klubais, eurais, turistais. Čia nuolatinis triukšmas ir jausmas tarsi būtum Graikijoje. Žmonės daugiausia draugiški. Tačiau kai kurie nenorėjo sutikti, kad būtų lyginami su graikais.

Anot jų, skirtumas yra tas, kad kipriečiai padės tau, kuo tik galės, o graikai atsuks nugarą ištikus bėdai.

Savaitės viešnagės Kipre man buvo per mažai, kad patvirtinčiau arba paneigčiau šią hipotezę, tačiau patys kipriečiai galvoja būtent taip. Gal dėl per didelio panašumo į Europą, graikiškoji Nikosijos pusė per daug nesužavėjo.

Vaido Mikaičio nuotr./Aktyvi Nikosijos gatvė
Vaido Mikaičio nuotr./Aktyvi Nikosijos gatvė

Kur kas labiau norėjau patekti į turkiškąją Nikosiją. Sienos perėjimo punktą senamiesčio širdyje perėjome lengvai ir greitai. Šiaurės Kipro pasieniečiai pasų neantspauduoja, tačiau duoda lapelį su antspaudais, kuriuos galima pasilikti kaip suvenyrą.

Perėjus sieną patekome į Aziją su mečetėmis, turkų restoranėliais, kebabais, turkiškomis lyromis, Atatiurko skulptūromis, klaidžiomis senamiesčio gatvelėmis, atlapotomis gyvenamųjų senamiesčio namų durimis, besibarančiomis šeimomis ir pulkais vaikų, gainiojančių kamuolį senamiesčio gatvelėmis.

Kontrastas tiesiog per daug akivaizdus, kad mieste, kuris pats savaime nėra didelis, gali būti dvi valstybės, atstovaujančios skirtingiems žemynams. Per kelias minutes iš blizgančių fasadų šalies atsiduri musulmoniškame senamiestyje.

Pereinant per sieną dingo mūsų bendrakeleivis Albertas, kuris sieną perėjo pirmas. Sunerimome, pradėjome jaudintis, žmogus visgi ne jaunuolis, ir užsienio kalbos nemoka. Žinoma, be rusų. „Kur čia reikės kreiptis pagalbos šioje nepripažintoje valstybėje“, – neramiai mąsčiau.

Vaido Mikaičio nuotr./Kavinukės turkiškoje Nikosijos dalyje
Vaido Mikaičio nuotr./Kavinukės turkiškoje Nikosijos dalyje

Ilgai mąstyti neteko, nes Albertą pamatėme jau pirmoje turkiškoje kavinukėje. Vyriškis sėdėjo tarp kitų bendraamžių turkų, valgė kebabą užsigerdamas ryškiai per saldžia turkiška kava ir diskutuodamas su vietiniais apie pasaulio subtilybes. Kai nori bendrauti, kalbos nemokėjimas nėra kliūtis.

Dar po kiek laiko Albertas jau spardė kamuolį su vaikais vienoje iš senamiesčio gatvelių ir garsiai aiškinosi, kas žino daugiau garsių futbolininkų pavardžių.

Man pasirodė, kad Šiaurės Kipro gyventojai yra draugiškesni nei pietiečiai. Tą lengva paaiškinti – jie nori vystyti turizmą, todėl laukia atvykėlių išskėstomis rankomis. Kainos turkų Nikosijoje yra gerokai mažesnės, todėl jei turite ribotą biudžetą, siūlau pietauti ten. Tiesa, ir maistas bus būdingas musulmonų kraštams – kebabai, falafeliai, šavarmos ir panašūs reikalai.

Na, o linksmintis geriausia grįžti į graikų Nikosiją. Čia yra panašiau į tai, ką mes suprantame, išgirdę žodį linksmybės. Klubai ir restoranai čia siūlo savo paslaugas kasnakt. Turkų Nikosijoje vakarais gyvenimas gerokai ramesnis.

Abiejose Nikosijose galima ir apsistoti, tačiau standartiškai tai yra vienos dienos miestas. Dauguma turistų čia atvažiuoja, pažiopso į sieną su spygliuota tvora, garsiai nusistebi, apžiūri miesto įžymybes, gal nueina į klubą ir išvažiuoja į savo apartamentus kur nors pajūryje. Ne tokie jautrūs tą spygliuotą sieną kerta, nueina pažiūrėti, kaip gyvena Šiaurės Kipras, bet paskui pareina ir taip pat išvažiuoja toliau kaitintis paplūdimiuose ir mirkti jūroje.

Man asmeniškai Nikosija buvo vienas įspūdingiausių Kipro epizodų. Tačiau jų buvo ir daugiau. Tad kitoje dalyje papasakosiu apie kelionę Kipro pajūriu ir kaip mes nelegaliai automobiliu vykome į Šiaurės Kiprą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Savaitė Stambule ir Šiaurės Kipre – senmergių, svajotojų ir apokaliptinių filmų gerbėjų rojuje

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje