Po ilgos ant kojų praleistos dienos Dalase, Teksase, griūnu į viešbučio lovą. Nors tai – paskutinė mano diena šiame mieste ir ji dar nesibaigė, nosies kišti į lauką nebenoriu – eidama 20 kilometrų pėstute mintyse jau sudėliojau siaubo filmo scenarijų. Ne todėl, kad neįdomu, negražu ar baisu. Čia daugiausia tik džipai ir pikapai – pėsčiųjų nėra. Todėl jau po pusvalandžio, o ypač grėsmingai pilkai niaukiantis dangui, pradeda rodytis, kad visi skuba iš šio miesto, ir tuoj tuoj liksi vienas. Čia Vakarai, bet viskas labiau į vakarą.
Be Dalaso dar lankiausi Ostine (Teksasas), Finikse (Arizona) ir Vašingtone. Į pastarąjį nuvykau tik savo trijų savaičių viešnagės JAV pabaigoje, ir jis, nors pernelyg neišsiskiriantis ir Helsinkį priminęs miestas, man buvo tikra atgaiva po Teksaso ir Arizonos dangoraižių bei tuščių miestų centrų gatvių. Vašingtonas leido pasijausti lyg vėl grįžus į Europą.
O štai Teksasas ir Arizona – visiškai kitas pasaulis, surėdytas ne visai taip, kaip galėtum tikėtis. Nors, tiesa, ir paliudijantis kai kuriuos mano stereotipus apie Ameriką.
Įprastai keliaudamas Europoje renkiesi butą miesto centre ar kažkur aplink, priklausomai nuo biudžeto. Todėl ir JAV „downtown“ atrodo natūralus pasirinkimas – nereiks toli eiti iki restoranų ir barų, bus kur apsipirkti, į ką paspoksoti.
Štai Dalaso centras – vien bankai ir viešbučiai. Nei kur padoresnio baro, nei didesnės parduotuvės rasi.
Eidamas tarp dangų siekiančių pastatų pasijauti toks mažas ir nematomas.
Dalasas, Ostinas ir Finiksas nė iš tolo neprimena europietiškų miestų. Šių miestų centrai yra vieta be vietinių žmonių, na, jeigu neskaičiuosime benamių ir išmaldos prašytojų.
Centre – vien dangoraižiai, kuriuose įsikūrę bankai ir viešbučiai. Kone jokių gyvenamųjų namų, jokių prekybos centrų ir mielų suvenyrų parduotuvių, kurių taip tikėjaisi. Restoranai įsikūrę daugiausia tik viešbučių apačioje, todėl visi gana panašūs ir neišsiskiriantys. Nors kiekvienas miestų, žinoma, turi kažką pasiūlyt ir svečio akiai.
Didžiulė akies skulptūra Dalase naktį.
Ostinas yra šiek tiek gyvesnis už Dalasą ir Finiksą, tačiau savo esme skiriasi nelabai – pabandyk tu nustebinti europietį, kuris nuvykęs į Paryžių net neprasuka pro Notre Dame, o Berlyne stoiškai nekreipia dėmesio į Berlyno sieną.
Teksase laiką reikia leisti kažkaip kitaip. Sprendimas pasivaikščioti po Ostino ar Dalaso centrą nebus labai geras – išskyrus kelis monumentus ir senesnius pastatus spoksoti nebus į ką. Todėl rekomenduočiau eiti kažkur turint tikslą – į zoologijos sodą, biblioteką, gerą restoraną, muziejų (ypač įspūdingų turi Vašingtonas) ar kur kitur. Ir geriausia – ne pėstute.
Štai Dalase praleidau savaitę. Turbūt geriausia, ką jis turi – tai maistas. Ant Meksikos sienos „sėdintis“ Teksasas yra tikras džiaugsmas meksikietiško ar „texmex“ maisto gerbėjui.
Meksikiečių užeigos sunkiai įsivaizduojamos be religinių simbolių. Štai čia – meksikietiškas baras.
O čia – meksikiečių greito maisto restoranas. Laukiantiems eilėje ilgiausiai padavėjas nemokamai dalija tekilą. Aš rekomenduočiau ne jos, o vandens – valgant tikrą meksikiečių maistą norėsis gesinti gaisrą burnoje.
Greitų meksikietiškų užkandinių ir restoranų, panašu, čia daugiau nei „McDonald's“ ar kitų greito amerikietiško maisto užkandinių. „Texmex“ pasiūlys kiek švelnesnį variantą, o pas meksikiečius aštru bus viskas.
Džiugu, kad yra alternatyva sprangiam amerikietiškam maistui – viešbučiuose ryte jie patiekia keptas dešreles, keptus skrebučius, keistos vaflių tešlos, vieną kitą vaisių ir jokių daržovių. Pietų pasiūlymai – dažnai mėsainiai ar kitas maistas iš miltų, nuo kurio jau po kelių dienų „sulimpa“ skrandis.
Štai keli amerikietiškų pusryčių geruose viešbučiuose pavyzdžiai. Čia bandau valdyti kiaušinienę. Visur šoninę patiekia gerokai perkeptą – Lietuvoje sakytum, kad sudegė, o amerikiečiai ją kramto it kokius traškučius.
Vaflius viešbučiuose kepiesi pats iš jau paruoštos tešlos. Pagardui siūlo grietinėlę ir įvairius saldainius, arba pagardinti vaflius traškia šonine ir sūriu. Didžiausia mano klaida.
O štai amerikietiški pietūs – ne itin sveikas ir kiek sveikesnis plėšytos kiaulienos variantas. Ir taip, beveik visur – popieriniai indai ir plastiko šakutės.
Kaina – apie 15 dolerių be pridėtinės vertės mokesčio ir arbatpinigių, kurių čia paliekama visur:
Tiems, kam ir meksikietiškas maistas nelabai patinka, irgi neverta nuliūsti – imigrantai čia suplaukę iš įvairių valstybių, todėl ir virtuvė kuo įvairiausia. Pagalvoju, kaip gi atrodytų pietūs, D.Trumpui pastačius sieną ir atskyrus meksikiečius nuo amerikiečių. Vien „bulkos“ ir barbekiu.
Papietauti – 10-15 eurų plius pridėtinės vertės mokestis, kuris niekur nėra įskaičiuotas į kainą. Ir arbatpinigiai, be kurių kartais negali apsieiti ir pirkdamas paprasčiausią mėsainį gatvėje. Tiesa, porcijos visur milžiniškos, todėl iki kitos dienos pusryčių apie pilvą negalvosite. Jei neraižys, aišku.
Gaminti namie sunkiai pavyks. Dažniausiai miestų centruose – vien mažos parduotuvės, tokios kaip „7Eleven“. Paruoštų salotų ir vyno vakarienei bus, o ko nors įmantriau jau tektų važiuoti į prekybos centrą už kokių 10 kilometrų. Nei saugu, nei smagu, nei patogu.
Vieną dieną darome eksperimentą Dalase – kolega iš Skopjė, Makedonijos, vyksta į prekybos centrą viešuoju transportu. Traukinyje jam, Bojanui, kažkas pasakoja, kaip buvo apiplėštas viešajame transporte. Jiems kalbantis traukinys sustoja – vienam, panašu, benamiui pasidaro bloga ir jį išveža greitoji.
Bojanas taip pat grįžta į viešbutį, kaip ir aš, nebenorėdamas kelti iš jo kojų. Tačiau jo agonija viešajame transporte bent jau truko trumpiau nei manoji, pėdinant 20 kilometrų zombių apokalipsės išvakarėse.
Einu pėstute. Tiltas – maždaug dviejų kilometrų ilgio. Nesutinku nė gyvos dvasios nei eidama į priekį, nei atgal. Užtat bent keli vairuotojai sustoja klausdami, ar viskas gerai.
Čia – automobilių stovėjimo aikštelė man pakeliui. Mieste, kur gyvena 1,3 mln. žmonių.
Pirmiausia patraukiau zoologijos sodo link. 5 kilometrai. Smagu, mąstau, prasieisiu, pažiūrėsiu, kaip žmonės gyvena. Pakeliui sutiktų žmonių – 2. Visi tie 2 – ispanakalbiai vieno rajono, kurį praėjau, gyventojai.
Sustojusių vairuotojų paklausti, ar viskas gerai ir nereikia pavėžėti – kokie 5. Taip keista – Europoje paprastai manęs klusteli, ar viskas gerai, jeigu išvargusi nuo karščio ar ilgo ėjimo išbalusi prisėdu pasėdėti. Čia, matyt, ėjimas yra ne iš gero gyvenimo.
Minių nemėgstu, bet kai visą dieną eini ir nesutinki pakeliui beveik nieko, pasijauti vienišas kaip pirštas. Ir ne tik – sakau, pojūtis tarytum būtum kino juostoje, sapne, iš kurio net ir žnaibydamas sau į šonus negali pabusti.
Bet pagalvoju, kad ne veltui jie nevaikšto miestu – nelabai čia išties ir yra į ką žiūrėt. Verčiau sėsti į automobilį ir šauti kur toliau, į gamtą, kuri Teksase, o ypač Arizonoje – amą atimančio grožio.
Yra, žinoma, ir miestuose gana netikėtų ir įdomių atrakcijų. Dalase galima pasivaikščioti su gidu po istorines vietas, tokias kaip Johno F. Kennedy nužudymo vieta ir memorialas.
Tradiciškai – zoologijos sodas, „Bishop Arts“ rajonas, kuriame parduotuvės, knygynai ir barai įsikūrę vienaukščiuose namuose. Tokiuose, kaip iš filmų, – kur kažkas galėtų drąsiai sėdėti verandoje, supamoje kėdėje, ir grasinti praeiviams ginklu.
Dalaso zoologijos sodas pernelyg nestebina, tačiau kelioms valandoms veiklos tikrai pakaks.
Beje, mažai kas čia gyvena daugiabučiuose. Įsivaizduokit mūsų Viršuliškes, Fabijoniškes ir kitus miegamuosius rajonus be daugiabučių, tik su individualiais namais, o daugiaaukščius – tik centre ir Konstitucijos prospekte. Taip maždaug atrodo mano lankyti Ostinas, Dalasas ir Finiksas.
Ostine taip pat galima rasti gana egzotinių pramogų. Tarkime, mieste yra šikšnosparnių tiltas. Rašoma, kad po juo gyvena pusantro milijono šikšnosparnių, kurie išskrenda iš po tilto likus 20 minučių iki saulėlydžio.
Aš kartu su kitais žiopliais stovime galvas užvertę į tiltą gal valandą – girdisi tik intensyvus jų cypimas, tiltą palieka vienas kitas mažasis gyventojas, tačiau masiškai skristi jie taip ir nepradeda. O ko jūs tikėjotės, juokiasi iš mūsų kiti patiltės gyventojai – vietiniai benamiai.
Tiesa, kol laukiame šikšnosparnių skrydžio, prie mūsų prisijungia kelios „šiukšlių pandos“ (meškėnai), kurie iš dalies kompensuoja nusivylimą dėl taip ir nepamatyto reginio. O upėje plaukia vėžliai, vienas jų ėda žuvį. Irgi nieko vaizdas, nors tokios ir nelabai tradicinės pramogos.
Ostine – ir gražus grafičių parkas. Tik kažkoks liūdnas. Jeigu paprastai tokioje vietoje Berlyne rastum daug klegančių jaunuolių, tai čia ir vėl – benamiai, išmaldos prašantys ar su savimi kalbantys žmonės.
Finiksas – kaktusų kraštas. Jie čia auga vietoje rūtų darželių, Finiksas turi ir didelį kaktusų botanikos sodą. Bet siūlau prieš vykstant į jį pasižiūrėti orų prognozę – man būnant Finikse ten tvyrojo karštis apie 40 laipsnių, taigi lauko pramogos apskritai sunkiai įsivaizduodamos. Tiesa, eina gandas, kad viename iš viešbučių Marilyn Monroe skirdavusi pasimatymus J.F.Kennedy.
Randame žvaigždę M.Monroe:
Arizonos 40 yra maloniau nei Dalaso 36 laipsniai. Finikso karštis yra sausas, o Dalase vos įžengęs į lauką jautiesi kaip po 15 minučių pirtyje. Su drabužiais. Dalase, jeigu dar yra jėgų ir nesibaigė vanduo, įdomus reginys yra bulių ir kaubojų parkas.
Specialiai į kaubojų parką važiuoti gal ir neverta, bet jeigu būsite kur nors centre, rekomenduoju:
Vakare, jau pravėsus, puiki vieta pasibastyti, tiesa, gal ne vienam, yra „Deep Ellum“ rajonas – senuose vienaukščiuose pastatuose klestintys barai ir maitinimo užeigos, kelios parduotuvėlės, įvairūs grafičiai.
Nuotaiką sukurs ir atitinkamas oras. Įdomiausia (negaliu sakyti, kad smagiausia) čia keliauti jau palengva temstant – tuščiomis neapgyvendintomis gatvėmis, vingiuojančiomis tarp apleistų pastatų, elektros laidų ir neoninių iškabų link. Čia gyvenimas kaip kine. Bet ir vėl tik trilerio ar net siaubo filmo scenarijus. Žinoma, nors atvykau su grupe į JAV, daugiausia visur klaidžiojau viena, gal ir įspūdis čia labai individualus ir persipynęs su fantazija.
Beje, JAV mane labiausiai stebino tai, kad niekur – nei viešbučiuose, nei restoranuose, baruose ar universitetuose, redakcijose – nemačiau nė vieno klozeto šepečio. Tokio, atrodytų, būtino daikto kaip kad tualetinis popierius. Stebėjausi ne aš viena – pečiais gūžčiojo ir kiti su manimi po JAV keliavę europiečiai. Jokio šepečio ir kone pusę unitazo apsėmęs vanduo. Vakarietiškiausi Vakarai.
Vašingtonas – nelyg sugrįžimas namo, į Europą. Jis man kiek priminė Helsinkį – toks gana gana šaltas miestas. Bet dangoraižių centre čia jau nėra – negalima statyti. Čia pagaliau žmonės daug vaikšto pėstute, važinėja dviračiais ir bėgioja, ko nemačiau nei Dalase, nei Ostine, nei Finikse. Daug mokamų ir nemokamų muziejų, pavyzdžiui, galite pamatyti visų prezidentienių, net ir Obamos bei Trump, inauguracijos sukneles. Istorijos, žurnalistikos, astronautikos muziejai – patoso apie JAV netrūksta, bet tai praleidus pro akis galima turiningai muziejuose praleisti bent kelias dienas.
Bažnyčioje Vašingtone durys atviros visiems:
Populiari vieta tiek tarp turistų, tiek tarp vietinių – Lincolno memorialas:
„Newseum“, kuriame daugiausia informacijos ir eksponatų apie žurnalistiką, yra ir FTB paroda. Tar eksponatų – pomirtinė Johno Dillingerio – bankų plėšiko, siautėjusio JAV vidurio vakaruose XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje – kaukė.
Eksponatas šiuolaikinio meno muziejuje:
Nacionaliniame moterų mene muziejuje – ir Amy Sherald darbai. Visuomenei ji gerai žinoma kaip Michelle Obamos portreto autorė.
Štai kokį Michelle Obama portretą ji yra nutapiusi.
O štai Michelle Obama suknelė, kurią ji vilkėjo savo vyro inauguracijos metu. Jos ir kitų prezidentienių suknelės saugomos JAV Istorijos muziejuje Vašingtone.
O štai čia – suknelė, kurią per Donaldo Trumpo inauguraciją vilkėjo Melania Trump.
15min žurnalistė JAV lankėsi edukacijos tikslais, laimėjusi JAV Valstybės departamento stipendiją. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.
